Monako Okeonografijos muziejus. Džiaugsmo marios jūrų ir žuvies mylėtojams

Okeonografijos muziejus yra maždaug antras pagal gabaritus Monako senamiesčio objektas. Ir dar jis yra užtikrintai mokamas objektas – per visokias ten kultūros dienas, kai dykai atsidaro pačių įvairiausių įstaigų durys, čia nuleidžiami keli smulkūs eurai. Kaip tik todėl mes jo ir pabrėžtinai nelankėm, kol sąžiningai neišvaikčiojome visų maršrutų iš turo „Monakas už dyką“.

O viskas prasidėjo nuo jo didenybės Jūrų Princo

Jūrų Princas. Outside įvaizdis su laisvalaikio botais

Šiandieninio Monako princo Alberto II prosenelis buvo Monako Princas Albertas I (1848–1922). Ir tas Albertas I buvo ne pėsčias princas. Jis labai mėgo bastytis po visą platų svietą ir, kaip jau minėjau, tai darė ne pėsčias, nes pėškomobiliu jūrom-mariom toli nenuvažiuosi. Internetas sako, kad princas suplaukiojo visas 28 mokslines ekspedicijas. Kaip jau supratote, Albertas I buvo prityręs plaukiotojas. Tokio lygio nekilmingi plaukiotojai vadinami jūrų vilkais (šiaip negali sakyti, kad pabrėžtinai garbingas titulas – įsivaizduojate vilką jūroje?.. viau..), o mėlynkraujis Albertas I pravardžiuotas tiesiog Jūrų Princu.

Beplaukiodamas po margą svietą, Jūrų Princas prisirankiojo visokių jūrinių suvenyrų. Ir panūdo tuos visus suvenyrus išstatyti liaudies apžiūrai. Taigi iš didelės Alberto I meilės sūriems vandenims ir nemažos jūrinės kolekcijos užgimė Monako Okeonografijos muziejus.

Vienos itališkos dienos katinai ir kiti gerumai

Būna žmonės gyvenimo gerumą matuoja teisinga kava, giedru dangumi, smardžiais sūriais, kudlotais šunėkais ar senstelėjusiomis mašinomis. O aš sakau - gyvenimo džiaugsmas tiesiogiai proporcingas katinams. Netikit?? O jūs kiek ilgiausiai esat ištvėrę internete nepamatęs kokios nors kas-čia-toks-pūkuotas? Kita šalis, tiek pat laiminga katinais, yra Italija. Nėra buvę nevykusios išvykos į itališkus kraštus ir nėra buvę, kad itališkose gatvėse nebūtumėm prasilenkę su vienu kitu tuntu katinų. Aš jums sakau - laimė ir katinai kursuoja tomis pačiomis trasomis. Ir ne kitaip.

Pastaruoju metu taip jau man susiklostė šeimyninis gyvenimas, kad mano Mielas laksto itališkomis gatvėmis pirmiau manęs ir baido katinus, kad su kuriuo iš jų neužmegzčiau draugiškesnio kontakto. Žinau, keista. Ir dar nelabai teisinga. Bet savo Mielą vistiek ilgiau pažįstu ir jo draugystę labiau branginu, nei tų visų nepaglostytų katinų murkimą. Bile dar žiūrėjimo ir fotografavimo neįrašė į sveikatai kenksmingų veikų sąrašą.

Apie arklius, olimpinį plaukiojimą, krokodilą ir kitus pakeleivingus dalykus

Nebesisklaidau pasakojimais kaip ten ir ten buvom to ir to matėm ne iš skūpumo ar tingumo, bet dėl labai buitinės priežasties – nebelabai kur ir pabūnam. Nerangūs palikom ant vasaros. Kam su nugara, kam su pilvu. Kai dalykai taip susiklosto, tai net neišsipildęs kempingavimas patampa vertu atskiro aptarimo.

Visą savaitę kurpėm planą, kaip čia taip ištrūkus iš Nicos pernelyg nedidinant apsukų. Susukom planą išvažiuoti į kalnus į kempingą ir ten ant žolytės pagulinėti, tyru kalnų orų pakvėpuoti, o mažu ir pakankorėžiaut. Kad nepramiegotumėm savo ryžto, tai ir draugų į kompaniją pasivadinom. Draugai iš pietų paprastai būna nedovanotinai aktyvūs nuo pačio ryto, bet vistiek išlieka daugiau-mažiau stabiliu garantu, kad rytas nutiks tada, kada buvo suplanuotas, o ne išsapnavus visas šeštadieninių sapnų atsargas.

Tourrette-Levens nestojom. Ten net trys dyki muziejai, bet mes gi nenorim nuo pačio ryto sudeginti savo ribotus judrumo išteklius. Užtat mūsų draugai iš galo prisiminė, kad yra toks Tourette sindromas, juo užsikrėtęs žmogus aplinkinius palinksmina nei iš šio nei iš to susikeikdamas (Wikipedia sako, kad susikeikimas yra tik vienas ir anaiptol ne dažniausiai pasitaikančių Tourette sutrikimo simptomų, bet gi dėl banalių tikų joks sveikas žmogus nebūtų pasivarginęs tos ligos vardo įsidėmėti).

Olivetta San Michele – žavi, nes dailiai skamba

Daugiau nei savaitę po biškiuką pamąstydavau rašyti ar nerašyti apie neįpareigojančius sekmadienius pietus mielame Itališkame miestelyje. Prirašyti kaip ir nėra ko maistas nebuvo išeiginis, miestelis irgi be ypatingesnių lankytinų taškų. Bet nutylėti Olivetą San Michelę (sakosi oliveta-san-mikelė) irgi nebūtų sąžininga.

Į Olivettą San Michelę magėjo nuvažiuoti nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau jos vardą. Turiu silpnybę lankyti dailiai pavadintas vietas. Aš pati vis nustembu, kad bet kokio banalumo vaizdas, nepajėgia devalvuoti skambaus vardo magijos. Olivetta San Michele būtent tokia – banalus kalnuotosios Ligūrijos miesteliukas išskirtinai dainingu vardu. Grįžinėjant į Nicą, susipratau, kad žmones iš tolimos Brazilijos, vienas kurių jau ryt išplasnojo iš Europos, pakvietėme į niekuo neypatingą miestelį keistoje picerijoje suvalgyti nelabai išskirtinės pastos.

va tiek ir to miesto

pažiūrėjus iš arčiau Olivetta San Michelė atrodo maždaug taip

Pernai užvažiavus į Olivettą San Michelę aš įsidėmėjau išilgai gatvės ištįsusį, tirštą ir tąsų, kaip medum pateptą, liepų kvapą. Mano mielas įsidėmėjo  po visą miestelį tankiai išrikiuotus occitananietiškus pėdsakus. Aną šitų metų savaitgalį liepos buvo jau nužydėjusios. Paslaptingo kultūrinio-lingvistinio reiškinio ženklai tebebuvo savo vietose.

Itališki pa(si)šnekėjimai

asociatyvi nuotrauka. Asocijuojasi su Italija ir pakalbėjimais

Aš žinau labai nemažai visokių kalbų. Tas kalbų mokėjimas įpareigoja. Pavyzdžiui, kai ką nors veikiame Italijoje, visada asmeniškai man tenka užsiimti reikalų tvarkymu.

Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad mano atveju “mokėti kalbą” nebūtinai reiškia vienodai gerai pažinoti visus aleivieno tos kalbos žodžius.

Ventimiglia. Gal galima nuolaidėlę?

Mūsų gauja sėdėjo lauke. Kai jau picos buvo ant stalų, padavėjas diskretiškai nebesikišo į internacionalinės-tarpkontinentinės kompanijos balaganą socializacijos procesus. Atėjus laikui tuos procesus pakreipti ledų tema, kaip itališkai kalbiausia persona išėjau paieškoti sąskaitos.

-          Io vorrei un sconto – neužsikirsdama išpyškinau.

Klausiamą atsakymą gavau įdėmaus žvilgsnio formatu.

-          Un sconto – kiek paboldintai pakartojau ko noriu.

Padavėjas nerįžtingai linktelėjo. Klaustukai iš jo akių neišsivaikščiojo. Neužilgo mums atnešė sąskaitą.

Šurmuliuojant iki gelaterijos (tokia vieta, kur Italijoje duoda ledų) laisvu nuo socializacijos laiku žiopsojau į išpardavimais rėkiančias vitrinas. Ir pamažiukais nušvitinėjo kas ten buvo neaišku padavėjui. Keistų idėjų bei įžvalgų į galvą gali įfarširuoti kažkelintasten kadras. Tą patį gali padaryti ir masinis vitrinų šūkavimas apie soldžius (čia taip vadinami išpardavimai, it. soldes –  gi minėjau, kaip viską moku itališkai ), su paryškintais patikslinimais apie neregėtus nematytus nuolaidų (italai rašo sconto) mastelius. Aš ne durna, žinau, kad itališka sąskaita yra conto, bet pasąmonė vistiek ištrimitavo, kad sconto tai ryškiai geresnis dalykas..

Pjautuvais ir kūjais apkaišyta šventė

Šį savaitgalį Nicoje ant Pilies kalno (Colline du château – toks Gedimino kalno analogas) vyko šventė. Būtų šventė kaip šventė su virtinėmis greitesnio ar lėtesnio maisto kioskelių, dykais vakariniais koncertais  ir kitomis universaliomis šventinėmis pramogomis. Būtų, jei nebūtų viskas aptaškyta raudonai, ir apkaišyta istoriniais namų ūkio rakandais, skelbiančiais "mes už žmones", "mes už teisybę", "mes už sistemingą ir nuoseklų nelygių nelygybės likvidavimą".

Prieš įsilinguojant su asmeniniais įspūdžiai prisideklaruosiu, kad kaip profesionali istorijos žinotoja turiu įprotį nesileisti į istorinių neteisybių apraudojimus – nėr teisybės ir nebus. Dar blogiau, mokslininkų turimais duomenimis, – niekada ir nebuvo (atsiprašau, jei šita brutuali realybė užgavo kieno nors religinius jausmus). Bet tai, ką pamačiau, mane palaužė – namo grįžau su lengvai praviru apatiniu stalčiumi ir aibe gilių retorinių klausimų, ale: bet kaip šitaip nesigaudyti aplinkoj, bet kaip jiems ne gėda, bet kaip man jaustis ir pan.??

jei  šventės organizatoriai būtų pasitarę su autoritetais,
jiems bet kuris stalinas būtų paaiškinęs, kad pilys ir komunizmas kartu nevalgoma 

Pamačiusi raudonuojančius plakatus apie Pilies šventę pasivadinusią kažkas tai ten apie kairę, įtariau bites, bet tikrai ne širšinus. Politologijos dėstytojas, žinojęs ištisus Šindlerio sąrašus niekam nežinomų Vidurio Azijos veikėjų vardų ir pavardžių, man nelabai suprantamu būdu (tuo metu atrodė, kad paskaitų turinį sudaro tik neištariamų nepažįstamų draugų vardų plejados) įrodė, kad socializmas nėra tas pats kas komunizmas. Ir tų socializmų būna visokių. Ir pasitaiko tokių, kurie tikrai naudingi piliečių sveikatai. Taigi iš paskutiniųjų stengiausi būti pakanti ir supratinga tam Nicoje jaučiamam lengvam bryzeliui iš kairės. Čia pagarba kairei jaučiasi nuo tokių mielų detalių, kaip dienos pietų kaina pamatuota pagal pajamas, iki tokių smirstelėjusių dalykų, kaip mojavimas raudonom vėliavom darbo dieną ar Staliningrado bulvaras, beje, be didesnės dramos, pratęsiamas Lecho Valenso bulvaro. Taigi, patikrinti įvykį buvo vienodai smalsu ir atgrasu – o mažu prancūziška kairė ne tiek jau nepadoriai kairi, o mažu pamatysiu raudonesnių dalykų nei norėčiau? Paskutinę minutę pasidrąsinau, kad jei ką ne pirmą kart Nicoje būsiu įmynus į šunšūdį ir iškeliavau į vietos komunistų parodą-pardavimą.

Viskam savas laikas. O maistui ypač

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su mano krevečių tykančiu Profesoriumi

Nebuvo tokių lietuviškų svečių, kurie nebūtų daugiau ar mažiau pasipiktinę nežmonišku prancūziškų ir itališkų viešojo maitinimo įstaigų darbo laiku. Kaip tais tik nuo dvylikos?? Kaip tais užsidaro prieš tris???? O jeigu aš ketvirtą užsimanau valgyt, ką MAN daryt?? O kurių galų atsidaro tik nuo aštuonių, jei tada jau dvi valandos, kaip gražioms moterims draudžiama valgyt?? Kaip apskritai čia žmonės išgyvena????? Ir visi jie pasiduodavo ištvėrę šiltuose kraštuose ne smarkiai daugiau savaitės.

Man adaptuotis buvo kiek paprasčiau, nes turiu įgimtą silpnybę maitintis prancūzišku ritmu. Kažkada seniai seniai, gal prieš šimtą milijonų metų, mano Mielas manė, kad labiau pasistengus būtų įmanoma išgydyti tą nesveiką mano papratimą pavalgyti nepadoriai mažus pusryčius, o  po to nuo dvylikos pradėti reikalauti maisto. Gi labai nepatogus dalykas. Išskirtinai efektyvus būdas gadinti šventą savaitgalių laiką tokiu buitišku ir neįdomiu dalyku kaip maistas. Nereikėjo nė dešimt metų, kad suprastų, jog su mylimo žmogaus brokais pridera skaitytis, juolab žmonos sotumas tiesiogiai koreliuoja su šeimyninės laimės ištekliais.

O dabar nutiko man laimė gyventi šalyje, kurioje ne šiaip gerbia mano nesveikus maitinimosi įpročius, bet yra sukūrusi tokią infrastruktūrą, kad reikia specialiai pasistengti, kad gyventi ignoruojant šventą ir visuotinai pripažintą maisto laiką. Čia nereikia draugams, giminėms ir pažįstamiems detalizuoti savo ligos istorijos, kad pateisintum infantilų poreikį reguliariai maitintis tiek darbadieniais, tiek laisvadieniais. Čia kolega nesugėdins, kad tiek darbų, o tu taip nepadoriai lėtai kramtai savo kotletą. Čia šefas niekada neišdrįs sau leisti pasiūlyti greitaisgreitais kątais skubaus pabaigti ir ramiai papietauti valanda-kita vėliau. Kai žmonėms gyvena tam, kad valgytų, jie tai daro atsakingai ir reguliariai.