Piza: stebuklinga architektūra bokšto rėmėjų apgultyje

Yra toks miestelis Toskanoje, į kurį traukia būriai sveikuolių iš viso pasaulio. Visokie visokiausi keliauninkai: drūti, laibi, siaurom akytėm, šviesiom kasom, jaunuoliai, jau kažkiek pagyvenę ir dar visa kaip kitaip skirtingi jie čia susitinka, kad drauge padarytų mankštelę. Tokią nedidutę, sudėtą vos iš kelių tempimo pratimų – mistinį tiesumo palinkėjimą iškrypusiam bokštui. Aš ne toks. Aš veržiausi į Pizą ne pareikšti paramos pasvirusiai varpinei, o pažiūrėti šalia jos stovinčios prašmatnios katedros.

Stebuklų laukas. Ne kitaip

Ne šiaip sau aikštė, kurioje sukomponuotas visomis prasmėmis grandiozinis katedros kompleksas, praminta Stebuklų lauku (Piazza dei Miracoli, angliškai paprastai verčiama Field of Miracles, lietuviškai Stebuklų laukas irgi skamba įtikinamiau, nei Stebuklų aikštė). Miesto pašalyje ant plyno lauko stovi baptisterija, katedra ir ta nelaimėlė varpinė, katedros pašonėje glaudžiasi išeiginės kapinės Campo Sancto. Kompleksui išaiškinti įsteigti du muziejai: Katedros istorijos muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) ir Sinopijų muziejus (Museo delle Sinopie).

Istorija. Stebuklų lauko kompleksas statytas keletą šimtmečių, jei pageidaujate konkretumo – 1063–1350 m. Viskas prasidėjo nuo to, kad 1063 m. ties Palermu Pizos laivynas sėkmingai išsiaiškino santykius su saracėnais. Piziečiai nusprendė iš netikėlių išsimuštus pinigėlius ir kitą gerą investuoti į ilgalaikį projektą, iš kurio Piza galėtų pragyventi dar bent tūkstantmetį. Buvo naivūs, ir galvojo, kad didelė prašmatni katedra pritrauks Dievo ir turistų maldininkų malonę, tad pradėjo nuo jos. Po šimtmečio, 1153 m. ėmėsi baptisterijos, o neužilgo - 1174 m. ir visų laikų garsiausios varpinės. Projektas buvo grandiozinis, tad natūralu, kad darbų pridavimas atsakančiai vėlavo. Kol vyrai statė bažnyčią ir visą kitą, rimtuolė romanika pasidarė nebemadinga ir ją ėmėm išstūminėti koketė gotika. Vardan švento bendro reikalo architektai neleido skirtingiems stiliams susipykti – romanikos santūrumas bei rimtis tapo puikia baze grakštiesiems vimpergams ir kitoms gotikinėms grožybėms. XIII a. pabaigoje pradėta organizuoti šventoriaus kapines – Campo Sanco, kad spontaniški antkapiai nedeharmonizuotų šventoriaus.

Katedros muziejus. Katedros ir viso komplekso statyba vaizdžiai išaiškinta Katedros istorijos muziejuje. Jame yra įvairių formų aiškinamosios medžiagos: senesni ir naujesni komplekso maketai, chronologinė kardiograma, įvairių laikmečių šventų pastatų graviūros ir pan. Čia taip pat išstatytos kai kurios originalios skulptūros, ankščiau dabinusios pastatus, o rekonstrukcijų metu vietą užleidusios dubleriams. Netikėčiausias muziejaus eksponatas buvo arabiškai aprašinėtas kapitelis. Visada gražu pažiūrėti į didžiulius dailiai išpieštus ir gražiai nuspalvintus senuosius gradualus. Tačiau visų didžiausias šio muziejaus turtas yra ramybė. Tuo metu, kai visa aikštė buvo apgulta bokšto rėmėjų, muziejuje tikrai nereikėjo stumdytis alkūnėmis – čia  vaikštinėjo vos keletas žmonių.

Giovanni Pisano Madona sū kūdikiu.
ne šiaip Madona, o viena pirmųjų iš Madonų mamos žvilgsniu pasižiūrėjusi į Jėzuliuką

katedra paskirta Dangun paimtai švč. Mergelei Marijai (Santa Maria Assunta),
nors popiežius dangun paėmimo faktą patvirtino tik 1950 m.

Katedra. Būna bažnyčių-Deivo namų. Tokių tikrų namų, o ne karo slėptuvių, kur Dievas užeina kai jau nebėra kur daugiau dėtis (pvz. esu tikra, į Licheną užklystų tik atominio karo atveju). Pizos katedra būtent tokia. Stovėdama po šitų Dievo namų stogu išgyvenau nuostabą ir pagarbą Bažnyčiai. Nebuvo Europoje kitos institucijos sutelkusios iškiliausius protus, didžiausius talentus ir marias darbo rankų šitokio didumo projektams (Romos imperija nesiskaito, nes buvo seniai ir netiesa. Be to, asmeniškai man, romėniški griuvėsiai fantazijos nekutena).
Čia gyvena susikaupęs ir rimtas Dievas, bet giedro veido. Buvau tiek pakerėta bendro įspūdžio, kad net nesistengiau atsiskaičiuoti kokių epochų šventi ir nešventi dalykai čia skelbia Deivo žodį. XIII a. Giovanni Pisano kurta sakykla pati yra gyvas pamokslas. Aš tiesą sakant, nesistengiau perskaityti jos skelbiamos žinios, nes užstrigau ties fundamentaliais liūtais - tokią jėgą pažaboti akmenyje tik genijai geba. Auksu tviskančios kasetinės lubos, sutvertos, kai romanika ir gotika jau buvo nurašyta į tamsybes, bet čia jos neneigia lygių marmurinių sienų santūrumo, o tik palinksi - taip taip renesanso meistrai irgi turėjo garbės papuošti šią šventovę.

bažnyčios intejeras

kasetinės lubos - žiūrėčiau ir žiūrėčiau, jei nesigėdyčiau prigulti ant klauptų

santūrūs šoninė navos sklaiutai

Baptisterija. Prašmatniu kolonadų ažūru aptaisytos ir marmuriniais vimpergais apkaišytos baptisterijos vidinis pasaulis kuklus ir santūrus – jokio perteklinio dekoro, plynos sienos ir stambių kolonų ratas apglėbęs tai, kas svarbiausia – altorių, krikšto baseiną ir sakyklą. Fantazija neneša, kaip magiškai turėjo atrodyti krikšto ceremonijos. Išeiginiu kostiumu apsitaisęs vyskupas su šilkais šlamančia ir žemčiūgais žėrinčia svita, skliautuose darniai vienas kitam atitariantys šventų giesmių aidai ir išganymą nešantis murktelėjimas baseinėlin.

man šios krikštyklos siluete vaidenasi popiežiau kepurė. tuo tarpu menų žinovai mini aliuzijas į Jeruzalę

evangelistai ir kiti šventi vyrai įspausti vimpergų klėtelėse

atrodo tuštoka, bet yra visa kas svarbiausia ir daug vietos šiurpuliukams rastis

marmuriniai krikštyklos raižiniai. bet kai gražumo

Varpinė. Diskretiškai nesiimsiu aptarinėti varpinės iškrypimo – internete tiek ir tiek informacijos apie tai kada ir kiek Pizos bokštas pakrypo. Mes nesiveržėm įsilipti į varpinę. Vienas: pramoga kainuoja tiek pat, kiek bilietai į keturis Stebuklų lauko objektus dviems. Du: lipimas savo prigimtim nėra labai džiuginanti pramoga.

taip, ji tiktai kreiva

žmonių bokšte buvo daugiau nei muziejuose.
nebūtinai blogai, kad bokštas remiamas ne tik rankomis, bet ir eurais

Sinopijų muziejus. Pažintį su Šventuoju lauku (Campo Sancto) pradėjome nuo Sinopijų muziejus. Pats muziejus įsikūres senovinėje ligoninėje. Tai XIII a. pastatyta Naujoji ligoninė, kur prieglobstį rasdavo paliegę piligrimai. Galiu tik krenkštelti, kad Vilniaus kanauninkai neturėjo tokių namų, kaip tie pamaldūs nabagai.. Teta Wikipedija papasakojo, kad sinopija yra rausvai-rusvas pigmentas, kuriuo paišydavo senovėje. Taigi Sinopijų muziejuje visos aukštos ilgos sienos buvo aptaisyto rusvais piešiniais ant tinko, kuriuos užspalvinus išeitų šaunios freskos. Tie tinko gabalai buvo surinkti po nelaimingo bombos sprogimo Šventajame lauke. Vienas įdomiausių šio  muziejaus eksponatų yra 3D video turas po nesugriautą Campo Sancto - kadais ten buvo didžiulė meno galerija kapų tema.

šitoks rusvas piešinys vadinamas sinopija.
visos Sinopijų muziejaus sienos nuklotos sinopijomis

Campo Sancto sumanytas, kaip garbingos garbingų žmonių kapinės. Tiksliau kapinių rūmai, mat šventas laukas yra stačiakampis pastatytas, padarytas iš į vidinį kiemą žiūrinčių atvirų galerijų. O tose galerijose buvo prikomponuota antkapinių menų patiems garbingiausiems nabašnikams. Šiuo metu Campo Sancto galerijos atrodo, kaip kokio muziejaus prieanginiai koridoriai: pašaliuose surikiuoti sarkofagai, ant grindų didesnės ir mažesnės „čia palaidotas“ lentelės, ant sienų, kur nenubyrėjęs tinkas, matyti freskų fragmentai, pasienyje vienas kitas orus garbingo dėdės biustas.

įėjimas į Amžino poilsio namus

vidinis kiemas, į kurį atisuskusios atviros galerijos

o čia galerijos interjeras

atminimas apie didų žmogų toks pat didus, neprikalusomai ar jį paguldysi ar pastatysi.
kairėj - 1427 m. miręs dvasininkas.
dešinėj - XII a. gyvenęs matematikas (mano Mielo nurodymu sukonkretinu - PATS Fibonacci)

XIV a. freskos pareina namo. kaip ir dera kapinėms - paskutinio teismo dienos siaubo filmo siužetas

Bokšto rėmėjai. Pizoje tikrai nėra turistų deficito. Rugsėjo pradžioje, kai jau oficialiai pradėtas žemasis sezonas, Stebuklų laukas buvo apgultas magiškąjį judesiuką darančių keliauninkų. Standartinė Pizos bokšto lankytojų programa trumpa ir aiški – ištiesi paramos ranką bokštui svyruonėliui, prisimuši prie facebooko sienos „štai, aš šmaikštuolis keliautojas pabuvojau Pizoje“, jei negaila eurų ir/ar netingi užsilipi į tą vargšę varpinę ir ramus važiuoji toliau. Sekantis punktas bus delniuke paturėti Eifelio bokštą. Kelios dienos prieš kelionę girdėjau autentišką įspūdį apie Pizą „tai, kad toj Pizoj apart bokšto daugiau nėra ką žiūrėt. A, tiesa, šalia bokšto stovi visai graži bažnyčia“. Ir panašu, kad tokių nustebusių, kad šalia varpinės stovi ir bažnyčia buvo marios. Mes irgi nuo Stebuklų lauko toli nenuklydome – išėjome tik pietų pertraukai, bet tikrai dienos buvo per maža nuo dūšios viską apžiūrėti. Po Camposanto žvalgėmis jau nuo visų grožybių išvargusiais žvilgsniais.

vulgarybės pasiutpolkė dieviško grožio paunksmėje

Pizos bokšto kreivumas, išgarsinęs Pizą, pritraukė miesteliui megaturistinį prakeiksmą. Šalia marmurinio šedevro kunkuliuoja vulgarybės pekla: atvykėliai iš trečiųjų šalių prakišinėja kalnus reto lėkštumo suvenyrų; vos pavelkantys kojas kuinai traukia karietas prisėstas riebių turistų; valgyklų promouteriai graibsto už skverno ir siūlinėja atbulom rankom gamintas picas. Liūdna. Stebuklų lauko prieigose Italijos nerasta.

 niekur Italijoje nemačiau, kad tai tyčiotųsi iš picos. blogiau nei čiliako spalvotias meniu

Su dievobaiminga nuostaba žvelgiant į šventiškai baltą, didingą ir grakštų bažnytinį kompleksą dūšioj trankėsi piktas biesas, kuris kurstė nelabas mintis apie smurtą ale: „mušt, reikia mušt visus balvonus, kurie šėtoniškai džiūgauja dėl konstrukcijos defekto ir nemato viso ansamblio dieviško grožio“. Žinoma, kad buvo pikta, kam visokie neišprusėliai, iš lėkštų šablonų sumontuotais smegenais, užima vietą ir man visai tokiai kultūringai ir tauriai maišo laisvai kvėpuoti šitokio gražumo vietoje.

Va tokiom prieštaringom nuotaikom išskubėjome iš Pizos - tolygiai stiprų, bet labai skirtingos vertės įspūdį paliko tiek bokšto rėmėjų kaimenė, tiek stebuklingas katedros kompleksas.