Nepasiduodam. Rudens paieškų tęsinys

Šiandien nėjau parsinešti krosanų pusryčiams. Kur jau ten eisi, kaip ten jau eisi. Net ir iki virtuvės užsikaisti kavos krypavau pabrėžtinai siaurais žingsneliais, nelenkdama kojų per kelius. Užtat vakar ėjom daug, sakyčiau, kiek per daug. Pusantro kilometro nėra didelis atstumas, bet, pasirodo, pusantro kilometro į viršų, o po to tiek pat į apačią jau šis tas (čia pusantro kilometro yra aukštumo, o ne tolumo matas). Viskas čia per tą rudenį.

Man tiek prireikė rudens, kad pasirašėm į žygį, kuris jau iš aprašymo rodės musų kinkom kiek per aukštas. Iki užlipom galvojau va kaip šaunu, kartais atsiverti išoriniam spaudimui. Mes patys savęs tikrai nebūtumėm prispaudę sekmądieną keltis kaip į lėktuvą. Tuo metu, kai paprastai kramsnojame sekmadieninius krosanus, jau buvom nusibeldę pusšimtį kilometrų ir jau kažkiek pasilypėję. Nuėjus cielą trečdalį kilimo kelio įvertinome, kad čia būtų ta vieta, kur sėstumėme pailsėti ir klotumėme pikniko staltiesę. Viršūnėje buvo daugiau nei aišku, kad laisva valia, nepastiprinta jokiais moraliniais įsipareigojimais bendražygiams, savo kaulų čia tikrai nebūtumėm užnešę.

Leidžiantis gilių minčių buvo kiek mažiau. Tiesą sakant visos mintys prasidėdavo šaukiniu „o jo joj..“. Ir palikdavo jos tokios neišplėtotos, nes visą vidinę energiją ir polėkį teko sutelkt į kojytes, kurios nelabai bepaslinko kilnotis ir vis taikės leidimosi svorį perkelt ant sėdynės. O šiandien tą pasivaikščiojimą jaučiu visu kūnu. Net neįtariau, kiek pas mane visokių raumenų! Kaip niekad jaučiu kojytes, jau žinau vietas, kur raumenukai prie kelienų prissukti, sėdimoji triopniai atidirbus, dar pasirodo turiu visokių mėsyčių ir išilgai stuburo, ant šonkaulių irgi kažko yra, ką galima pratampyt.

čia pirmą kartą pagalvojome - puiki vieta susutoti

čia atrodė, kad mūsų viršukalnė jau ranka pasiekiama

ir štai pasirodė uolą, į kurią lipsim pietaut. aš tai į tą sieną tikrai nelipsiu!

vienok, lipau.. visom keturiom lipau..

kai padusdavau lipti, stabteldavau rudens paieškoti

kai jau nebėr kur aukščiau lipt, galima ir sustot pavalgyt

vienas apsukruolis per pietų pertrauką spėjo ir Geocatchingo pukte prisimušti

vienas kitas rudeninis debesis grasino lietumi

o paskui šyptelėjo saulutė. čia saulės pamalonintas Madona di Utelle (taip, čia tikroviškas pavadinimas) sanktuariumas

o tas vos įžiūrimas miesteliukas vadinasi tiesiog Utelle. žinau - labai intriguojantis pavadinimas

tuo artimiausiu kalnu su rudeniniu pašaliuku leidomės. tiesa, pirmiau reikėjo į jį užlipti

šita elementariausia atkarpa, buvo labiausiai "o jo joj". kojytės visai nebesikilnojo, nuolydys nebebuvo pakankamas, kad leistis kombinuojant slydimą kojomis ir sėdyne

A, gi viskas prasidėjo nuo rudens. Tai vat - buvo rudens. Ne prūdais, bet buvo. Jaučiu, kad pati nepajaučiau kiek įtikinamai visiems porinau apie šitokio didumo rudens poreikį. Kai tik pakelėj pasitaikydavo koks spalvotas medelis visi mielaširdingai pabaksnodavo pirštu – Reda, Reda žiūrėk tavo ruduo. O patyrę kalnų perėjūnai, išdavė paslaptį, kad gražiausias ruduo būna pasilipęs į 1800 m. aukštumą. Negana to, pažadėjo kitą savaitgalį nuvesti parodyti..

daugiausia buvo erškėtrožių formato rudens

rudeninis pušyno pataliukas

ooo kaip miela..

out off topic. bet kokiu būdu tas pušeles prikniedija prie uolos?? vat čia tai klausimas.

vienas dėdė su šautuvu ir du šunys su skambaliukais

šitoj vietoj bent trys gerieji žmonės man pirštu parodė "va, Reda, tavo ruduo"

o čia visas šlaitas "mano rudens"

o čia tas pats šlaitas kitu rakarsu

Bene keisčiausias žygio nutikimas buvo viršūnėje atsiradęs reikalas atsigerti Fantos. Dievaži, paskutinį kartą šito šleikščiai saldaus limonado norėjau, kai pats gėrimo iš skardinės faktas buvo penkis kartus aukštesnis lygis už bet kurią (sic) Alpių viršūnę. Gėda ir sakyti, bet ta žygio nubaigų Fanta buvo šitokio skanumo.. Tik prisipylus stiklinę geltono limonado dašuto kurių galų man jo šitaip prisireikė rudens paieškų žygyje.

išgeriam kas ko nusipelnė, aptariam visus svarbius klausimus ir atsibučiuojam

kelias per rudenį

P.s. Šitam žygyje išmokom visokių įdomių dalykų. Aukštyn ir žemyn vaikštoma visu kūnu. Vaikštant aukštyn ir žemyn pasidaro labai gardus tas vanduo, kurio nepasiėmei. Visą vasarą kalnų ožiams džiugiai kartotas kreipinys "šamo" ištikro reiškia kupranugarį, o kalnų ožiai sakosi "šamua". Atsiprašom už prasivardžiavimą visų kalnų ožių ir kupranugarių.