Ruduo, pernykštis sniegas, vėjas, šaltis ir kiti kalnai

Žiūrau vakarykštes nuotraukas ir vis dar save bandau patikinti – taip, taip aš ten buvau. Į vieną dieną sutilpo neįtikėtinai daug įspūdžių ir iššūkių. Perėjom bent kelias klimato zonas, peržengėm ne vieną „aš čia tikrai neičiau“ slenkstį, įlipom į aukščiausią gyvenime viršūnę. Vis dar virškinu vakar dieną. Veliuosi į visokius „life, univers and everithing“ lygio klausimus: ar visada verta eiti tiek toli, kiek kojos gali nunešti?; ką duoda užsikabarojimas aukščiau nei norėtųsi?; kiek išminties ir kiek tingėjimo yra atsirobojime nuo visokių įrodymų sau ir žmonijai?; kurioj vietoj savęs saugojimas ir savo ribų žinojimas pereina į savęs ribojimą? et cetera.. Žinau, kad bet kuriam prityrusiam kalnų žmogui, šitoks pliūpsnis egzitencinių klausimų po dienos pasivaikščiojimo pasirodys giliai naivus dalykas. Bet aš tai niekada smarkiai nesiveržiau į kalnus. Man tik rudens Žydrojoj pakrantėj pritrūko.

Žygio maršrutas.Viskas prasidėjo labai anksti ryte. Tarpiniame taške kavą gėrėme dar prietemoje. 70 km nėra ilgas kelias, bet jeigu jį sugrūsti į siaurą kalnų slėnį ir kiek įmanoma išraityti, tai, patikėkite, važiavimo nepasirodo per maža. Ropščiantis nejaukiai stačiais serpentinais mano Mielas drąsino: „kiek aukščiau užvažiuošim, tiek mažiau reiks lipti“.

gi sakiau, kad anksti viskas prasidėjo

Žygį pradėjom kopdami elementariu eglynu. Tas eglynas pamažėle perėjo į rudeninę maumedžių giraitę, o toji – į akmenyną. Paėjėjus akmenynais pasiekėme ežerą ir aplink jį besisukinėjantį debesyną. O tada jau siekėm viršūnės. Siekėm visomis keturiomis. Viršūnė pasitaikė paties ponulio Merkantoro, kurio garbei užvadintas ir visas nacionalinis parkas. Žinovai sako, kad jos aukštumas yra 2772 m. Žmonės, kurie žinojo kur eina, išsitraukė pirštines ir kepures, kurie mažiau gaudėsi kur išėję, kaleno dantukais, kišo rankas tarp kojų, murkšliojosi kapišonus ir visa kaip kitaip gelbėjosi nuo speigo ir vėjo. Ant viršūnės tvirtai nusitvėrus šaukštą paskubom supietavom lietuvišką mišrainę su latviška duona. Tada persiritom į Itališką kalno pusę ir per debesis beigi akmenis stačiu šlaitu bizenom apačion. Nusileidom į baltais debesų patalais apkaišytą Trolių daubą (gykučiai minėjo Kažkokiąten Žiedų valdovo karalystę). Tais žaliai pasamonujaisiais akmenais ėjom ėjom, pakol sugrįžom į auksinio rudens klimato zoną. Drauge su kalnų upeliu leidomės apačiom iki Šyškino meškiukų miško, tykiai perėjusio į tvirtai suręstą ir tankiai privirtusį eglyną. 

aš tai būčiau visą dieną prasėdėjus šitam paveiksliuke

nėra nuostabesnio dailininko spalvintojo už rudenį

dar truputį paaikčiojam ir einam toliau

paliekam rudens klimato juostą

nelabai norėjau žinoti atsakymą, todėl neklausiau į kurią į viršūnę lipsim
(lipom į dešnešnę nuo įkirpimo)

akmenynas žmogišku masteliu (ta trupinukų vorelė dešinėj, tai mūsų greitaeigiai bendražygiai)

ties Mercantour ežeru (2454m) prasidėjo debesų klimato juosta

pernykštis sniegas

mums reikia keliais šimtais metrų aukščiau. nuo čia lipom keturiom, todėl fotoaparatą teko susipakuot

didžiausią įspūdį viršūnėje paliko šaltis. tie balti debesai tik iš apačios atrodo švelnūs ir pūkuoti

Žygio emocijos. Per rudeninį maumedyną tik aikčiojau kaip gražu, kaip gražu – kaip prifotošopintas rudeninių kalnų paveiksliukas. Brendant per akmenis kiek pasimečiau – o kur ir kurių galų beldžiamės, jei apačioj toks gražus ruduo? Kabarojantis į viršūnę nebuvo kada egzistencinių klausimų kedenti – daug aktualiau buvo ieškoti neklibančio akmens, ant kurio būtų galima koją ar ranką padėti. Tiesa, rasdavau sekundėlę įvertinti visas praleistas galimybes nusisukti sprandą. Viršūnėje vėjas galutinai išpūtė visas gilias mintis ir paliko tik vieną – valgom, pavalgom ir greičiau nešdinamės iš čia.

niekada neišdrįsau net mintyse savęs pagąsdinti, kad leisiuos tokiais kalnais per debesis

Kai jau kalno ketera užstojo piktą vėją, prisiminiau, kad šiandien draugai eina Vėlinių žygį. Abu kartus, kai ryžausi išeiti į Vėlinių žygį, sušaliau kaip ciuckiukas. Nenorėčiu tų žygių pakartoti, bet vistiek eičiau dar kartą. Net gera pasidarė, kai atrdau ryšį tarp tų peršalusių žygių.

o jūs matot slibiną, lakantį iš upelio? totali fantasmagorija

Trolių šalis atrodė taip neįtikėtinai fantastiškai, kad patapo kur kas svarbiau žiūrėti ir stebėti, nei svarstyti kokio lygio klaida buvo kabarotis ant viršūnės. Be to, čia pasikartojau kaip gerą keliauti su mylimu: ne bėda, jei pirštukai tiek užšalo, kad batraiščių nesučiupina – mielas suvarstys batukus (po to ir atvarstys, nes mano gležnos rankos neįveikia vyriškų mazgų).

čia kažkada buvo velnių autostrada - puntukų primėtyta už tėvynę

Perėjom ne vieną niekada nematytų kalnų zoną. Reikėjo skubintis eiti, nes mudviem nesiėjo taip greitai, kaip patyrusiems ėjikams. Skubėjau fotografuoti į kairę į dešnę ir tik namie atidžiau įsižiūrėjau kur buvom ir ką matėm. Mano lėtaeigiui būdui reikėjo praleisti po dieną kiekvienoje iš klimato juostų (išskyrus viršūnę, beabejo), kad spėčiau įsižiūrėti iš ko ji padaryta.

grįžtam į auksinio rudenėlio klimato juostą. aaa kaip gražu

turėjom bendražygį rusą, tai šitoj vietoj užklausus kas paišė tuos, kaip ten tuos..  iškart atsakė - Šyškinas.

avių-ožkų piemenų vasarnamis. true story

Vistik sunkiausia žygio dalis buvo ne suvaikščioti maršrutą, o vilktis ant grupės uodegos galiuko. Man paniką kelia vien susivokimas, kad esu paskutinė atsilėkėlė. Tokią paniką, kad geriau gaučiau duslioką ar koją iššsisukčiau, bitik ne paskutinė. Ne tas žodis, kaip palengvėjo, kai gavau autoretitingą patvirtinimą, kad mūsų atsilikimas niekam už akių neužkliuvo. Tai, kas man atrodė neįveikiamai didelė nelaimė, labiau patyrę užskaitė, kaip naujokų tvirtumą.

Išvados. Nica yra absoliučiai nuostabi vieta. Jei pakyrėjo palmės ir žydra jūra, už valandos kelio automobiliu ir kelių valandų pėsčiom galima pasiekti pilnavertį pirštų ir ausų nušalimą. O geriau pagalvojus, džiaugiuos, kad mano kinkos nėra tokios skystos, kaip norėčiau prisimesti.