Puikusis San Gimignano

Į San Gimignaną važiavome nes kadais savom akim mačiau, kaip ten gražu ir norėjau tą gražumą parodyti savo Mielam. Tai mažiukas dailiosios Toskanos miesteliukas. Daug Toskanoje tokių mažiukų gražuoliukų. Kalvas vainikuojančios jų akmeninės sienos gobia siaurų gatvelių rezginį, tose gatvelėse už kas antro kampo rymo senutė bažnyčia, o kas trečios durys atsidaro į skanumynų-gražumynų krautuvėlę. Čia vietiniams nereikia nė pusės sekundės galvoti, kad pasakytų kur yra gražiausia vieta pasaulyje.

San Gimignano vienas puikiausias iš Toskanos mažulių, su aukščiausiai iškelta karūna. Ir tai ne metafora. Juk ta karūna apkaišyta akmeniniai bokštais. Senais gerais laikais tų bokštų čia buvo virš septyniasdešimt. Bet ir išlikusių šešiolikos dangoraižių pakanka, kad iš tolo matytųsi koks San Gimignano puikus.

Pro San Gimignano šoną pravažiavome vakarėjant ir iškart įvertinome situaciją – ryt reiks ankti prisistatyti. Senamiesčio sienas juosė prikimštų automobilių stovėjimo aikštelių žiedas, o pakelėse driekėsi autobusų šniūrai. Kaip tarėm, tai padarėm. Ankstybių ankstybėj, dar prieš aštuonias sėdėjome San Gimignano pasienio kavinėje ir gėrėmė pusrytinę kavą, užkąsdami itališku krosanu (suprask, gradžiu, bet vistiek ne prancūzišku..). Italijoje yra tokia tvarka, kad viskas ką gersi ar kramsnosi sėdėdamas kainuos dvigubai brangiau, nei kad suvartojant prie baro. Tai čia norėjau pasigirti, kaip ražkažnai pradėjom dieną, nelyg kokie vokiečiai turistai. Po išeiginių pusryčių turėjom pora prabangių valandų klaidžiojimo San Gimignano gatvelėmis. Buvo dvigubas prašmatnumas – saulė dar nebuvo spėjusi nė iki trisdešimties įkaitinti, o gatvės tebebuvo tokios plačios ir erdvios, kad nors skersai išilgai lakstyk.

vaizdas pro langą buvo visų prabangiausia išeiginių pusryčių dalis

Pasistengėm San Gimignaną išvaikščioti skersai išilgai. Tikrai dailus miestelis. Toks švarus ir pasitempęs. Kaip ir priklauso, bažnyčia čia, bažnyčia ten. Ant kalvos pakaušio užėjome tykų alyvmedžių parkelį. Tada nusibastėm iki pačiam miestelio pašalyje užmatytos bažnyčios. Pasirodo, eilinė tamplierių bažnyčia. Kiek ir kur tokių bebuvom užėję, visada rasdavom užrakintas. Kažkokie uždari veikėjai tie tamplieriai.

miesto centras nusiteikinėja darbo dienai

alyvmedžių sodelis

San Gimignano bebokštis šoninis rajonas

gale miesto eilinė XII-XIII a. bažnyčia.
kaip visada, tamplieriai užrakino bažnyčią ir išėjo nežinoma kryptim

Šv. Augustino bažnyčia, kaip ir katedra, santūri iš išorės,
bet užtat jos vidinis pasaulis išpieštas puikiausiomis freskomis

viva Italija! šitie mažuliai visada pradžiugina

pasukus penkis žingsnius nuo pagrindinės trasos galima užeiti tikroviškos Italijos

Grįžinėjant link miestelio centro, ėmė jaustis, kad rasim jį kitokį, nei ryte matytą. Atsivėrinėjo įvairių krautuvėlių durys, gatvėse vis tirštėjo žmonių. Bet, čia turistinė karuselė nerėžė akies ir neskaudino širdies. Bokštų San Gimignane stovi keliolika kartų daugiau nei Pizoje, bet jie sveiki drūti, nė kiek nesvirduliuoja, tad šablonų kolekcionieriams nelabai yra ko čia veržtis. San Gimignane renkasi gurmanai, kuriems nereikia pasakoti su kuo Toskana valgoma. Atsitiktiniams turistams ne taip ir paprasta čia užklysti, nes San Gimignano nėra ant traukinio tako, kad čia atsibastytum turi žinoti ko nori ir susigalvoti kokiais keliais atkeliausi. 

diena. jau lankytojų būriai marširuoja po San Gimignano centrą

Atatinkamos čia ir suvenyrinės. Gal kur kampe ir tupi vienas kitas padulkėjęs plastikinis bokštas, bet prisieis paieškot, jei dėl nesuprantamų priežasčių tokio pasigestum. Kita vertus, kurių galų ieškoti plastmasės, kai prieš akis krūvos skanėstų: rietuvės panforte, vyno dėžės, dešrų rinkių girliandos, maišai džiovintų baravykų, maišiukai prieskonių ir taip toliau. Nevalgomi suvenyrai čia irgi kitos klasės. Išpaišytos lėkštės, bliūdai ir kitokie moliai manęs taip jau labai neapžavėjo, bet per odines parduotuves sąžiningai prasinešiau. Dabar suvenyre iš San Gimignano grynuosius nešioju.

šitokias suvenyrines aš suprantu

šitos suvenyrinės subalansuotos moterims, bet sumokėti gali ir vyrai

A, vos nepamiršau paiškinti kurių galų viduramžiais San Gimgnane tuos dangoraižius statė. Aišku, kad ne biurams. Pats trumpiausias ir tiesiausias paaiškinimas būtų: visais laikais vyrai varžėsi kurio didesnis. Viešajame diskurse paprastai į pasakojimą apie namus-bokštus įpinamos tokios sąvokos, kaip kilmingos giminės, prestižas, galia, turtas ir pan. Praktinė tų bokštų nauda buvo gana ribota, nebent kada stipriau susivaidijus su kaimynu buvo kur pakilti ir į konfliktą pažvelgti iš aukščiau beigi nesiveliant į bergždžias koliones paspjaudyti ant neprietelių galvų (surprise surpraise visais laikais miestai buvo perpildyti bjauriais kaimynais).

šitie bokštai atstovėjo daugybę kapulečių ir montekių santykių pasiaiškinimų.
aišku, kad laimi, tas kuris spjauna iš aukščiau 

pamojuojam gražuoliui San Gimgnano ir važiuojam toliau

P. s. San Gimigniano mūsų skaniajame žemėlapyje įsirašė su savo ledais. Žinokit, nėra tobulesnių ledų karštą dieną, už balto vietinio vyno Vernaccia skonio.