Šį savaitgalį Nicoje ant Pilies kalno (Colline
du château – toks Gedimino kalno analogas) vyko šventė. Būtų šventė kaip
šventė su virtinėmis greitesnio ar lėtesnio maisto kioskelių, dykais
vakariniais koncertais ir kitomis universaliomis
šventinėmis pramogomis. Būtų, jei nebūtų viskas aptaškyta raudonai, ir apkaišyta istoriniais namų ūkio rakandais, skelbiančiais "mes už žmones", "mes už teisybę", "mes už sistemingą ir
nuoseklų nelygių nelygybės likvidavimą".
Prieš įsilinguojant su asmeniniais įspūdžiai prisideklaruosiu, kad kaip
profesionali istorijos žinotoja turiu įprotį nesileisti į istorinių neteisybių
apraudojimus – nėr teisybės ir nebus. Dar blogiau, mokslininkų turimais
duomenimis, – niekada ir nebuvo (atsiprašau, jei šita brutuali realybė užgavo kieno nors religinius jausmus). Bet tai, ką pamačiau, mane palaužė – namo grįžau su lengvai praviru apatiniu stalčiumi ir aibe gilių retorinių klausimų, ale: bet kaip šitaip nesigaudyti aplinkoj, bet kaip jiems ne gėda, bet kaip man jaustis ir pan.??
 |
jei šventės organizatoriai būtų pasitarę su autoritetais,
jiems bet kuris stalinas būtų paaiškinęs, kad pilys ir komunizmas kartu nevalgoma |
Pamačiusi raudonuojančius plakatus apie Pilies šventę pasivadinusią kažkas tai
ten apie kairę, įtariau bites, bet tikrai ne širšinus. Politologijos dėstytojas, žinojęs ištisus Šindlerio sąrašus niekam nežinomų Vidurio Azijos veikėjų vardų ir pavardžių, man nelabai suprantamu būdu (tuo metu atrodė, kad paskaitų turinį sudaro tik neištariamų nepažįstamų draugų vardų plejados) įrodė, kad socializmas nėra tas pats kas komunizmas. Ir tų socializmų būna visokių. Ir pasitaiko tokių, kurie tikrai naudingi piliečių sveikatai. Taigi iš paskutiniųjų stengiausi būti pakanti ir supratinga tam Nicoje jaučiamam lengvam bryzeliui iš kairės. Čia pagarba kairei jaučiasi nuo tokių mielų detalių, kaip
dienos pietų kaina pamatuota pagal pajamas, iki tokių smirstelėjusių dalykų,
kaip mojavimas raudonom vėliavom darbo dieną ar Staliningrado bulvaras, beje, be didesnės dramos, pratęsiamas Lecho
Valenso bulvaro. Taigi, patikrinti įvykį buvo vienodai smalsu ir atgrasu – o mažu prancūziška kairė ne tiek jau nepadoriai kairi, o mažu pamatysiu raudonesnių dalykų nei norėčiau? Paskutinę
minutę pasidrąsinau, kad jei ką ne pirmą kart Nicoje būsiu įmynus į šunšūdį ir
iškeliavau į vietos komunistų parodą-pardavimą.