Ne Paryžiuje sportbačius pirkti

Kažkada seniai seniai, kažkelintais nioliktaisiais savo metais baisingai norėjau į Paryžių. Neįveikiamai norėjau. Vienok, nujaučiau, kad nebūtinai pajėgsiu tokį didį Paryžiaus poreikį išlaikyti ant visajaus. Todėl pažadėjau sau, kad net jei kada pernorėsiu, vistiek nusikasiu į tą pasakų miestą, vardan tų jaunų rožinių svajonių. Pasirodo, net kažkuriais nioliktaisiais savo metais nestokojau sveikos nuovokos ir dalykų pramatymo. Nė pati nepajutau kada išaugau aš nepamatuotai didelį reikalą pamatyti Paryžių ir net apsimečiau, kad tų atsarginių pažadų neprisimenu. Paryžius man nutiko per klaidą (žr. rašinėlį žemiau) ir labai tuo džiaugiuosi.

Skridom mes į Paryžių, bet iš tikro keliavome į Ruaną draugų lankyti. Tad išsyk susitarėme, kad Paryžiuje nežaisime dėl monalizos pablūdusių turistų ir tiesiog pereisime per miestą, pažiūrėsime kas ir kaip, bet nieko specialiai nelankysime. Tiesa, vieną adresą turėjome ant popieriuko pasižymėję.

Ką aš galiu jums pasakyti? Žinokite, visi iki negalėjimo romantiški filmai, persaldinti šansonai, spalvoti sapnai ir rūžavos svajonės nė kiek neblefuoja. Paryžius ištikrųjų yra TOKS miestas. Jo plačios gatvės pritvinkusios och! ir ach!. Ir visas miestas ištisai toks kaip iš filmų. Kiekvienas jo skersgatvis kaip Paryžiaus!

paryžių pradėjome nuo ten, kur lygiai prieš mėnesį vyko pasitarimas žvaigždžių klausimais

į miestą pradėjome gilintis nuo žalesnių ir ramesnių pašalių

ir visas paryžius toks: stabilus ir monumentalus, bet prie to pačio grakštus ir elegantiškas

Monumentalūs ir tuo pačiu metu lengvi ir grakštūs pastatai. Plačios, išsitiesusios ir aiškios gatvės - jokių nesubtilių užuolankų ar pabrėžtinų nutylėjimų. Pintomis kavinių kėdėmis dosniai apkaišyti tų gatvių kampai. Aristokratiškų mastelių parkai. Ir žinoma žmonės. Marios chrestomatinių paryžiečių. Jie iš tikro egzistuoja. Ir jų yra daug. Ir jie atrodo dar geriau nei paveiksliukuose. Dievulėliau, kiek daug ponų ir kokie jei visi gražūs! Tiesa, vienas dalykas apie Paryžiaus žmones nepasitvirtino - nesutikome anei vieno arogantiško varliavalgio. Gali būti, kad jie buvo tiesiog tiek arogantiški, kad nepradėjo kalbos su mum, bet tai nekeičia teisybės, kad mes asmeniškai nepamatėme nė vieno paryžietiškai pasipūtusio žmogaus.

jie tikrai egzistuoja. ir jie gražesni nei legendose

nežinau kaip paryžiuje, bet romoje tai sako:
nori skaniai pavalgyti? eik paskui sutanuotus

viešo maitinimo įstaigos iškaba iš arčiau
nesuprast mums tokių datų privačiame sektoriuje..

šitie irgi nešpėtni

paryžiuje ir laisvo miegmaišio direktoriai pavydėtinai (sic!) stilingi ir žavingi

Ėjau per Paryžių pasiaikčiodama apie neišpasakytą jo puikumą ir grakštumą, pakol nepriėjome einamiausių gatvių. Vat tada prisiminiau savo kaimietišką prigimtį ir pabrėžtinai nedidelį pakantumą miniai. Vat tada atsiėmiau visus paaimanavimus apie neatlaikomą turstų apgultį Nicoje. Nicoje žmonių marios tingiai plūduriuoja Anglų promenada. Kai bepasididžiuodamas įsiveli į jų srautą gali apsikrėsti tingiu vasaros lengvumu. C'est tout. O vat metropolio (netgi jei tai Paryžius) einamose gatvėse laksto mažiau pūkuoti užkratai – skubėjimas ir nerimas. Ne sykį padėkojau savo Mielam, kad negavo pozicijos kokiam save gerbiančiame didmiestyje.

šitą matėme tik iš pagarbaus atstumo

liuksemburgo sodai. pirma pakaušį pakasiusi mintis buvo:
o tai ko jie neina sportuoti prie jūros?

ir dar paryžius nesvietiškai gražiai žydi

ir dar palei seną yra visa eilė gyvuliukų prekybcentrių
išvados: tokio poniško katino kaip mūsų,profesorius, tai net paryžiuje už tūkstantį eurų nerasi

Dar prisimenate apie tą vienintelį adresą? Tai vat, jis buvo vienintelės Prancūzijoje ecco batų parduotuvės adresas. Nunešiojau tokius puikius ecco sportbačius, kad neįsivaizdavau, kad kuri kita firma turėtų man ką dailesnio ir patogesnio pasiūlyti. Nedaug sportbačių buvo Paryžiaus ecco kontoroje, bet nepasidaviau ir išsirinkau geriausius, kokius tik turėjo. Kitą dieną naujasis kairys batas kaip reikalas nutarkavo kulną. Dar kitą dieną dar labiau pasitengė dešnys. Dabar (dabar buvo prieš savaitę) kaip kokia padori pamotės dukra turiu du apkapotus kulnus ir nepaienu nei su kurpėm, nei su klumpėm.

kai užaugsime ir nusipirksime dvarą, oranžerijoje žaisime paryžių
mažu kas nors girdėjote kur nebrangiai tokios kėdės auga?

Beveik į temą. Aš nelabai suprasdavau kodėl Alvaro, Gustavo ir Guillaume pasiduoda provokacijai mokytis tokių žodžių kaip: vanduo, vienas-du-trys, labai gerai, ne-ne-ne-ne, labas, geras-geras, padažas ir panašiai. Dabar žinau, kada jie skabys saldžius vaisius nuo lietuvių kalbos medžio. Pavyzdžiui, kai Paryžiuje (arba Brazilijoje arba RiodeŽaneire arba dar kuriam svieto pašaly) Pas-de-nom turgelyje arba batų parduotuvėje susidurs su keistai tarp savęs kalbančia pora ir užklaus kokia čia majadna kalba jūs šnekatės? Ir gavę patvirtinimą, kad čia lietuviškai (su atlaidžia intocija: tamsaus gymio žmogau, ar bent įsivaizduoji kur tas yra?..), kaip poterius pabers visus vienas-du-trys, ačiū, labadiena, o gal net graži-Lietuva teisingai išdainuos. Ir tuosyk jie gaus krūvą pagarbos kreditų. Už beveik rišlų vokišką sakinį niekas niekada nė pusės tiek kreditų neduotų.