Pirmasis šių metų žygis - šlapias, purvinas ir kitaip geras

Vakar buvo gera diena. Tokio gerumo, kad pritrūko jėgų susigėsti einant liuliuko devintą valandą, bet užteko sveikatos išmiegoti daugiau nei 12 valandų. Tokio gerumo, kad ryte velkant medinę koją, buvo labiau juokinga iš savo raišumo, nei apmaudu dėl pakelėj nuteriotos sveikatos. Beveik valandą trukęs purvo gramdymas nuo haikinimo batų ir gi nenuskalbė to gerumo.

O kai geriau pagalvoji, tai nieko įpatingai gero lyg ir nenutiko. Kėlėmes su žadintuvo prievarta. Važiavom pilnos komplektacijos mašina ir pakeleiviai labiau norėjo čiauškėti ir klegėti, nei tylom palaikyti mane sunkiam pabudinimo procese. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip žmonės rytais paslenka kalbėti, nes aš tai patalogiškai nepaslenku nei klausytis, nei girdėti. Žygį pradėjome priekalnių miestelyje skambiu Gilette vardu. Labai padrąsinančiai nuteikė, kad šturmuojama viršūnė stūksojo prieš akis visu savo gražumu – vadinas nebus klastos, kai beapsidžiaugiant užlipus į kalną, staiga prieš akis išdygsta tikroji Pietavimo viršūnė, kad ją kur..

šito nuostabaus žmogaus dėka keliamės ankščiau nei norėtumėm
ir lipam į aukštesnius nei norėtumėm kalnus

bendražygė paaiškino, kad  Mont Lion taip vadinasi visai ne todėl, kad po tą kalną laksto liūtai,
o todėl, kad iš kažkurios pusės atidžiai įsižiūrėjus jis primena sfinksą

Gilette įsipraudęs drakono iškąstoje kalno lomoje. čia kelio pradžia.

Iš pirmo žvilgsnio, žygelis atrodė toks palengvintas – viso labo kilometras į viršų, takutis kyla pamažėle, pamiškiais-pakrūmiais (po Merkantoro šturmo vis dar baidausi akmenų klimato juostos). Ėjau sau pačiauškėdama, džiaugiaus, kad nelyja, skaičiavau aplinkui artais lietuviško spalio pabaiga artais lietuviško lapktičio pradžia. Po to mažiau čiauškėjau ir tylom džiaugiaus, kad nesmarkiai lyja. Po to apstojo lyt, bet vistiek nedžiugino – pradėjau mintyse burbėt, kad kalnas vis tik įkyriai aukštas ir beveilyčiau plautis žemyn. Vienok Liūtą įveikėm. Pietavom su vaizdu į baltas viršūnes, pilkšvas viršūnes, aibę priekalnių kaimeliukų, ploną žalią upę ir stambią murziną upę ir į kažkur horizonte su apniukusiu dangum susitinkančią drumzliną jūrą.

raganų upelis. upelio pavadinimą pati sugalvojau

nuotaika lietuviško rudens, bet atidžiau įsižiūrėjus, vis tiek akis bado šiltų kraštų atributai

kylant į viršų kirtom keletą skirtingų nuotaikų juostų

užtat viršūnėje nuotaikos buvo pyragais gardintos

kalnai tą dieną buvo nusiteikę santūriai, netgi, sakyčiau, niūrokai

O nusileidžiant visada gyvenimas būna paprastesnis, nebent ima dūsauti ir girgždėti lietaus sulaistytas kelias (ne tas kelias, kurį sunkūs murzini batai mynė, o tas kelias, kurio blauzda prikabinta prie šlaunies). Ai, bet galima leistis be skubos padūsaujant ir pagirgždant, vistiek niekur jau nepaveluosi.

Žygio moralas - eiti visada yra gerai! Net tada, kai anksti, vėsu, šlapia, murzina, statu, alkana ar skauda, vistiek eiti yra labai gerai!!!