Nihilistas ir Kanaruose nihilistas. Mano asmeninė nuomonė apie Michel‘io Houellebecq‘o novelę „Lansarotė“

Sakau, gal pabandau savo blogui susorganizuoti dirbtinį kvėpavimą. Mažu dar atsigaus? 

Šis tekstas publikuotas Small Planet skrydžio žurnalo pavasariniame numeryje. Pagalvojau, o kas jeigu pavasarį nežadate skristi į šiltus kraštus pasitikti pavasario, o Jums labai įdomi mano asmeninė nuomonė apie Houllebecq'o Lansarotę.

Būna grožinės literatūros kūrinių, kurie romano herojaus pramintais keliais įkvepia išekliauti minias. Tačiau ar galima tikėtis įkvėpimo keliauti iš geros, bet visai ne nuotaikingos knygos? Na tarkim, jei niūrus knygos herojus išskirtinės vietovės turistines atrakcijas aprašo kandžiai ir sarkastiškai, tačiau išskirtinai taikliai – lyg aštriu nihilisto skalpeliu mėsinėtų rožinį ponį. Kaip tik taip galima apibūdinti Michel‘io Houellebecq‘o novelę „Lansarotė“ (Tyto Alba, 2005).

Nesate girdėję apie garsiausią šiuolaikinį prancūzų rašytoją? Ką gi, akivaizdu, kad dar turės praeiti vienas kitas šimtas metų, kol sėkmingiausią gyvą prancūzų rašytoją žmonės pažinos taip pat gerai, kaip jo vyresnius kolegas Viktorą Hugo ir Aleksandrą Diumą. 2010 m. išleistas M. Houellebecq‘o romanas „Žemėlapis ir teritorija“ (La Carte et le Territoire) laimėjo prestižiškiausią Prancūzijoje literatūrinį apdovanojimą – Prix Goncourt. Rašytoją garsina ne tik jo literatūrinis talentas, bet ir prieštaringa asmenybė. M. Houellebecq‘o pavardę lydi tokie epitetai, kaip: nihilistas, mizantropas, šiuolaikinės visuomenės kritikas, antimusulmonas ir taip toliau. Į atostogų lagaminą įsimesta „Lansarotė“ tegul tampa pretekstu intriguojančiai pažinčiai su šiuo prancūzų literatūros blogiuku. Negąsdinanti kūrinio apimtis, turistinė tematika, triaukštis sarkazmas ir gilesni prasmės klodai – per keletą saulės vonių seansų pakulturingėsite visu pustoniu.

Antituristinis vadovas

Paraidiniu-aprašomuoju metodu paprasčiausia būtų pasakyti, kad „Lansarotėje“ kalbama apie turizmą, europiečių poilsiavimo ypatumus bei apie „viskas įskaičiuota“ atostogas Lansarotės saloje.  M. Houellebecq novelėje pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo motyvus išsirenkant atostogų kelialapį ir apie pačią poilsiavimo patirtį. Nors daugelis novelės herojaus pastebėjimų apie turizmą ir turistus ypatingai taiklūs ir tikslūs, vis tik šį kūrinį korektiškiau būtų vadinti anti-turistiniu literatūriniu vadovu.

Stebėti ir niekuo nesistebėti

Novelė „Lanzarote“ Prancūzijoje pasirodė 2003 m., kuomet tik radosi privačios internetinės raštijos žanras, kalbininkų vadinamas asmeniniais tinklaraščiais. Didesnė „Lansarotės“ dalis skaitosi kaip ilgas asmeninio tinklaraščio įrašas. Autorius pasakoja, kaip  1999 m. (knygoje iš(si)aiškinama, kad matematiškai tiksliau būtų sakyti metai prieš tūkstantmečių sandūrą), iš niauraus Paryžiaus pasprunka į „kur nors, kur šilta“. Herojus, žiūrinėdamas kelionių lankstinukus, svajones pardavinėjančiai turistinės firmos darbuotojai išsako vos keletą sąlygų – kelionės biudžetas yra ribotas ir primygtinis nenoras vykti į musulmonišką šalį. Štai taip buitiškai atsainiai įsigyjama savaitė atostogų Lansarotėje – saloje, apie kurios egzistavimą pasakotojas lig tol net neįtarė. Taip pat atsainiai vyksta ir atostogavimo procesas.

Etnokosmologijos muziejus arba kam reikalingos vyžos kosminiame laive?

Kad pasakojimas būtų kažkiek aiškesnis, tai imkime ir pasiaiškinkime pagrindines sąvokas, terminus bei veikėjus.

Gunaras Kakaras (vietomis, tiesiog – Kakaras) – beveik mitinis personažas, kažkada gerbtinas astronomas, pastaruosius kelis dešimtmečius – Kakaro bokšto, dar vadinamo Lietuvos etnokosmologijos muziejumi, direktorius. Kai kurie žmonės tiki, kad Kakaras iš tikro egzistuoja, yra žmonių net jį mačiusių. Man gyvenimas ne tiek nusisekė – apie Kakarą esu išklausiusi aibę legendų, esu regėjusi jo didžius darbus, bet jį patį mačiau tik Vikipedijos iliustracijoje (o ten, kaip žinia saugomi ir Lizdeikos ir Dievo Tėvo atvaizdai..).

Lietuvos etnokosmologijos muziejus (aukščiau ir žemiau Kakaro bokštas arba tiesiog Kosminis centras) – straipsnio objektas. Neabejotinai aukščiausias turistų traukos taškas visame Kulionių kaime. Neišmanėlių išsiblaškėlių dažnai painiojamas su Molėtų astronomijos observatorija. Kas ten kaip ir apie ką išdėstyta žemiau.

Etnokosmologija niekas be pirmojo ir visų laikų geriausio etnokosmologo Gunaro Kakaro tiksliai negali apsakyti kas tai yra, bet akivaizdu, kad disciplina vien pavadinimu surenka tiek tautiškai susipratusį, tiek kosminiais masteliais svajojantį jaunimą (tik jauni turi drąsos tokiems antisiteminiams tikėjimams). Kaip paaiškino gidas, pavadinimas trigubai graikiškas: etno – tauta, kosmos – kosmosas, o ija (sic! sic!!) – „kaip ir filosofija“ kažkas apie mokslą, žinojimą ir pan. (labai įdėmiai klausiaus ar kalba tikrai eina apie IJĄ, tai pro ausis praleidau vieną kitą josios lietuvišką atitikmenį).

Lyrinis aš – iš tikro tai aš nelabai lyrinė ir su labai ribotu romantikos biudžetu tiek tautos, tiek kosmoso, tiek ijos klausimais. Mokiausi ant istorijos, ženijaus ant astronomijos, tai jaučiuosi beveik kompetentinga permąstyti ir įvertinti (šita dalis kaip ir bet kuriam ekspertui-savanoriui, žinoma, visų saldžiausia) Kakaro siūlomas etnokosmologijos mokslo gaires bei daiktinius tų gairių įrodymus.

Ateivis – toks visai kaip iš filmų tik plastikinis nežemiškos civilizacijos atstovo pusgaminis.

Kakaro bokšto paunksmė

Kažkada seniai seniai, Kakaro bokštas priminė du kolūkio pirmininko neštus ir pamiškėje pamestus siloso bokštus. Parėjus į Europos Sąjungą ir atsivėrus jos struktūriniams fondams gerb. Kakaras pralinksmino visą Kulionių kaimą užmoju per metus įsisavinti kažkiektentais milijonų. Kaimas kikeno į ūsą, niekaip nesuprasdamas kaip čia Kakaras ims ir pastatys kokį tai čiūdą už kažkiektaisten milijonų greičiau nei normalus žmogus teliuką užaugina. O Kakaras ėmė ir pastatė. Ir ne šiaip Čiūdą – o visą kosminę stotį!

vidury miškų, vidurį laukų teleportacijos centras, kas?

Iš pradžių ta Kosminė stotis su priparkuota ateivių lėkšte tarp laukų-miškų atrodė kaip reikalas čiūdnai. Šiemet žiūrėjau žiūrėjau į tą kosminį čiūdą ir galutinai bei neskundžiamai apsisprendžiau – vat ir gerai, kad žmonės leidžia sau ne tik prisifantazuot visokių ateivių, bet ir savo svajonių vertą architektūrą su(si)organizuoti. Kur nors miesto džiunglynuose ta kosminė stotis paskęstų tarp daugiau-mažiau žvilgančių ofisynų, o palaukėj-pamiškėj skardinių šonų žvilgesio nieks nestelbia.

Apie vardų kilmę. Disciplinutoji Graikija

asociatyvus paveiksliukas. asocijuojasi su alfom-betom-gamom

Alkis buvo labai geras kaimynas. Nebuvo pats artimiausias iš kaimynų, nes gyveno už poros namų, bet tikrai buvo vienas artimesnių draugų. Alkį visada mielai kviesdavau svečiuosna, kai tik ką nors gardesnio ar lietuviškesnio gamindavau. Jis ne tik nepritrūkdavo žodžių šeimininkutės gabumams apdainuoti, bet ir nuoširdžiai domėdavosi kas ir kaip virtuvėje buvo nuveikta, kol pasiektas toks puikus rezultatas. Bet istorija čia ne apie išeiginius balandėlius ar išskirtinai malonų Alkį. Seniai jau niežti nagai papasakoti apie Alkio senelę Penktadienę ir Alkio pusseserę Penktadienę.

Apie keistus vardus

Nors pasakymas, kad Alkis mėgsta skaniai pavalgyti skamba gana natūraliai. Bet tas natūralumas kiek apmąžta paaiškėjus, kad žmogus nė kiek nepasidrovėjo taip ir užsirašyti feisbuke ir taip pat nė kiek nepasinepatogindamas taip prisistatinėja žmonėms. Tiesa, pase alfomis ir betomis įkaltas kiek graikiškiau skambantis Alkiviadžio asmenvardis.

O štai koks yra klasikinis Alkio močiutės vardo skambesys taip jau tiksliai neprisimenu, bet žinau, kad pažodinis vertimas į kitas kalbas reikštų Penktadienį (originalus Alkio pasiūlytas vertimas – Fraiday).

Laba diena, ačiū, prašau, atsiprašau ir kiti deficitai

Laba diena

–     Žinai mūsų name gyvena kokstais užsienietis – sako mano Mielas, kad kažką būtų pasakęs.

–        Nežinau. Matyt mūsų išėjmo-parėjimo namo grafikai nesutampa – neparodau deramo susidomėjimo pasiūlyta tema, bet iš bekraštės pagarbos savo mylimiausiam, jos neuždarau. – O iš kur žinai, kad užsienietis? Ką nors angliškai aptarėt?

–        Ne, nesu su juo kalbėjęs. Jis lietuviškai kalba.

–  Tai iš kur žinai, kad užsienietis? Ir iš kur žinai, kad kalba lietuviškai? – išdrįstu sau leisti suabejoti savo mylimiausio mokslininko suformuluotų pirminių prielaidų neklystamumu. Aš gi ne tik mylinti žmona, bet ir kritiškai gebantis mąstyti žmogus (ypač, kai išsimiegu).

–        Jis kalba su akcentu. Be to visada labai džiugiai pasisveikina. Supranti?

–        Suprantu – iš kart supratau ir patikėjau, kad anas bus užsienietis, todėl nebesugalvoju ko gudraus paklausti apie tą nematytą kaimyną iš užsienio.

Tema užsidarė. 

Prašau

Kažkada Alvaro, lotyniškas žmogus iš anos pasaulio pusės, primygtinai domėjosi, kaip Lietuvoje reikia užsisakyti alaus. V-i-e-n-ą a-l-a-u-s. Kelis kartus pabrėžtinai raiškiai išskiemenavome ir kiekvieną žodį paraidžiui išaiškinome. Bet tam kažkas netiko, ko tais vis nesuprato.

– O dar? o kaip toliai?

–        Kas toliau? Nu imi paduotą alų ir geri – matyt anoj pasaulio pusėj žmonės ne tik aukštyn galvą vaikšto, bet ir su alum nemoka elgtis..

–        Bet gi dar turi būti koks nors, nu kas nors panašaus į silvūplė, plyz ar perfavore – galiausiai Alvaro paaiškino, ko jam šitoj šventoj frazėj pritrūko.

–        Ta prasme? Prašau??? – susižvalgėm, šeimynišku duetu išversdami akis – Oi mes Lietuvoje tokiai žodžiais tuščiai nesišvaistom! Bent jau tikrai ne alubaryje.. Na galima pridurti prašau, bet tada tikrai išsiduosi, kad esi ne vietinis – nes iš tamsių Alvaro akių įtaisytų po juodais antakių lankais tikrai niekas neįžiūrės, kad tas indėnų pusbrolis nebūtinai yra ne Marijos žemės čiabuvis.

Alvaro veido išraiška bylojo, kad nelabai mes jo įtikinome.

Kaunas - mūsų lietuviška Italija

Dar pakeliui iš Saulėtosios Pietų į mūsų subtiliai pilką gimtinę, žinojome, kad, kai tik sulauksime tikroviškesnio pavasario, patrauksime į savo lietuviškąją Italiją. Pasitaiko, kad žmonės vilniečiai ką nors nepermeiliausio lepteli apie laikinąją sostinę. Bet jie nežino ką sako. Jie nepažįsta Kauno. Nežinau kiek mes pažįstam Kauną, bet faktas, kad mylim jį besąlygiškai ir neatšaukiamai. Mylim beveik tiek pat kiek Italiją. Taip pat kaip Italijoje, čia visada valgom picą ir geriam kavos. Taip pat kaip ir į numylėtą Italiją, į Kauną nuboginom beveik visus draugus, gimines, kolegas, pažįstamus ir kaimynus. True story. Taigis buvo aiškų aiškiausia, kad mūsų vaikio pirmoji pramoginė kelionė (Vingio parkas nesiskaito) Lietuvoje bus į Kauną. Nes čia kelio pradžia.

Ir štai praeitą šeštadienį nutiko ta graži diena, kai ėmėm ir nuvažiavom į Kauną.

Sakmė apie picą

Pirmas lankytinas objektas Kaune, kaip visada, buvo picerija. Ta pati, kaip ir visada. Pas Paolo. Gali būti, kad per baisu pasiskaičiuoti kiek ten metų Kaune nutiko ir geresnių viešojo maitinimo vietų, bet nė viena jų neturi tokio užtikrinto deserto – saldaus jaunystės sentimento. Kažkada seniai seniai, prieš baisu ir skaičiuoti kiek ten metų, čia mes pirmą kartą paragavome Italijos.

kažkada seniai čia žmonės šniūrais eidavo. Bėga ir dabar, tik eilių nebėra.

Prancūziška sveikata versus lietuviška sveikata

Kas kart grįžinėjant iš pa(si)rodymo gydytojui ima liguistai niežtėti nagai bevystančiame savo bloge apdainuoti prancūziškos sveikatos ypatumus. Žinoma, vietiniam liaudies ūkiui smarkiai naudingiau būtų jei tą niežulį išliečiau, pėvėzė, išplaudama grindis, bet šį kartą mat jas šunys katinai.

Tai vat. Pirmaisiais emigracijos metais prancūziška sveikatos apsauga mums pabrėžtinai nepatiko. Absoliučiai nesąmoninga prancūziškoji sistema buvo vienus metus, nes lygiai tiek (gerai gerai, gal ir perdedu mėnesiu ar pusantro) užėmė pasižymėti savo draustumus. Šita bezabrazija skundėmės visiems mandagiai pasidomėjusiems ir visai nerodžiusiems susidomėjimo. Ta proga sužinojome, kad nėra čia jokio asmeninio susimokymo prieš dorą europiečių šeimą. Tiesiog rimtus dalykus rimtai sužymėti užima laiko, o jeigu tavo kokie tais autentiški popieriai prapuola (šitai labai tyčia pažymėta tiesioginės nuotakos veikiamąja rūšimi), tai  irgi nieko asmeniško - mokėtų prancūzai rusiškai, tai pasakytų niesiudba. Pristačius dviejų savaičių kūdikį pediatrei ši nuoširdžiai nusistebėjo, kad jo draudimas jau suvestas į sistemą – sakė, kad šitai labai retai nutinka greičiau nei per du mėnesius.

Au revoir France

I am missing You all. © Samir

Mano nauji metai mažom kojytėm į prancūziškus namus parėjo savaite ankščiau nei pas kitus. Mano pernykščiai metai užsidarė mėnesiu vėliau nei pas kitus jau ant lietuviškos žemės. Štai jau mėnuo ir kažkiek dienų skaičiuoju kiekvieną saulėtą pusdienį (kaip supratau, rankų pirštų užteks dar bent mėnesiui į priekį), o atsivertusi kokią nuotrauką iš aplanko France-2014 vis iš naujo nustembu – negi iš tikrųjų pasaulis kažkur yra šitaip įžūliai spalvotas, negi iš tikro vos prieš mėnesį su kažkiek dienų tam pasaulį gyvenau.

Best Blog Awards. Geriau kitais metais, nei niekada

asociatyvi nuotrauka.
asocijuojasi su pasiteisinimu dėl užvėlinto atsiskaitymu už pernykščius apdovanojimus

Dar pernai Ieva iš Stebuklų šalies man išrašė blogerių apdovanojimą. Pagal protokolą už tą garbę man priklauso papasakoti vienuoliką eilėraštukų išsakyti savo nuomonę vienuolika svarbių klausimų. Dėl vienos mažos bet didžiai svarbios priežasties, kurią papildė didžiojo kraustymosi džiaugsmai (tarkim), tik dabar radosi laiko atsiskaityti už pernykščius į(si)pareigojimus.

1. pasakykit apie save ką nors labai gražaus ir gero.

Labai sudėtingas klausimas. Apie save gražaus, gero ir dar labai.. Kai noriu galiu būti graži, kai labai noriu – netgi labai (tarkim) graži. Kai būnu išsimiegojusi, skaniai pavalgiusi ir nesušalusi galiu būti dar ir labai gera.

2. jeigu rytoj atsibustumėte vyru - ką nuveiktumėte, ko nedrįsote būdama moterimi?

Kažkodėl nujaučiu, kad kam neužteko moteriškos drąsos, tam nesukrapštyčiau ir vyriškos. Nebent įsidrąsinčiau ant klasikinio vyriško komforto kur semi-privačiai pasisioti. Kita vertus visai wierd reikalas būtų užsiimti pakampiniais sisiavimais, stumdant vežimėlį.

SWAP. Kalėdos įsisiūbuoja. Mažumėlę papildyta

Vis bandau užrašyti kokį didelį ir gražų įvadinį sakinį, bet vis nesigauna tiek gražus ir tiek didelis, kiek reikėtų. Tai paaiškinsiu viską savais žodžiais, net jeigu jie ir kiek per maži..

Nelabai ir stengiausi nutylėti, kad šiais metais iš Kalėdų senelio užsiprašydami dovanų per daug nepasikuklinome. Dovanos laukiame tokios didelės, kad jau buvau išsigandusi, jog namie nebeliks vietos ir pačioms Kalėdoms. Bet Ilonos bumbulas sujudino ramius vandenis ir stojo meduoliai, šližikai, kankorėžiai ir visi kiti kalėdiniai gėriai į savo vietas. O prieš keletą dienų nušvito metų išmintis – nėra dar nutikę tokio vaiko, kuris sutrukdytų Kalėdoms. Vat ir mūsiškis Nykštukas, pasirodo, dar pats nosies neiškišęs į kalėdinį pasaulį jau lyg magnetukas į namus traukia šilumą, jaukumą ir kitą kalėdinį gėrį.

SWAP. Kai namo pareina Kalėdos

Šeštadienį pūškavau po namus pabrėžtinai pilvota ir kažkiek peršalus (aš irgi taip sakau – reikėjo šilčiau apsirengti prieš einant į feisbuką po snieguotą-speiguotą tėvynę pasižvalgyti), tai dėl šio tai dėl to pasirūpindama, nes dulkių valymui trūko artais greitesnių apsukų, artais politinės valios. Galiausiai apsisprendžiau kuriuo klausimu šią dieną atsakingiausiai pasirūpinti. Taigis susitelkiau ties rūpesčiu "o kaip bus šiemet su Kalėdom??". Ar atras jos mūsų duris jokių kalėdiniu gražgrožiu nepažymėtas? Ar nepražiopsosiu jų pro šalį važiuojančių, bebudėdama, kada mūsų Nykštukas pasiprašys į kalėdinę šventę? Ar šiuose metuose dar rasis vietos, laiko  ir politinės valios kalėdiniams skoniams, spalvoms, dovanoms ir kitam gėriui? Va kiek visokių rimtų klausimų galima apsvarstyti, kai rodos sveikatos tik papuškavimui beužtenka.

Ir taip visaip atsakingai besirūpinant kaip čia dabar viskas bus ar nebus, net nepasibeldusios namo parėjo Kalėdos. Vat taip tiesiog ėmė ir atėjo. Ir teko skubos tvarka susipakuoti visus savo neatsakingus pagodojimus. O tada, nusiplauti rankas ir imtis Kalėdų išpakavimo.

Iš kito Prancūzijos galo atkeliavusi dėžutė atsivėrė lietuviškai-kalėdiškai baltu vaizdeliu. O kad būtų dar namiškiau-lietuviškiau-kalėdiškiau visas geras buvo nubarstytas saldainiais iš gimtojo Saulės miesto. Kasant giliau išlindo dvi mielos širdužės. O tada jau neištvėręs išsiropštė visas iš puikumo apvalus  kalėdinis burbulas. Ir nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė ir už mane labiau pasipūtęs, bet tik paėmus į rankas įsitaisė lyg švelnus katinukas. Nesu rankose turėjusi šiltesnio-malonesnio molinio dalyko. Sakyčiau, visapusiškai meilus kalėdinis burbulas.

labai atsiprašau Ilonos, kad tokį dailų jos darbą tik šitaip tesugebėjau nufotografuoti..
tarkim, kad čia vis per tuos neišsisemiančius žieminius lietus..

širdelės natūroje irgi smarkiai mielesnės, nei nuotraukoje

Einu organizuot kokio kalėdinio kampo, kad šitam gražuoliui būtų kur visu savo gražumu dainuoti apie Kalėdas, kurios niekada nepraeina pro šalį.

out of topic - mūsų ryžas greit sumojo, kad pakavimo popierius prie jo asmeniškai  derintas ir būtent jam siųstas

Ačiū, Ilonai, už į mano namus palydėtas Kalėdas, dūšią sušildžiusias ir namus puošiančias dovanas. Ačiū Daivai, kad jau antrus metus priima į kalėdines roges.

Čia praėjo Angelina Joly, Bradas Pitas ir keli jų vaikai. O mes, jaučiu, neeisim

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su žydra jūra

Kažkurią dieną buvome ekskursijoje. Tokioje visai nebanalioje. Galima būtų glamūriškai pavadinti „Angelinos Joly pėdomis“, buitiškesnis variantas būtų „Kur Nicoje privačia tvarka dalinami vaikai“. Pasirodo putliausių lūpų moteris vaikų gavo būtent Nicoje ir būtent Lenvalio ligoninėje. Ligoninės ėjome pažiūrėti nebūtinai vien iš atsidėjimo gražiausiai iš gražiausiųjų. Juolab, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nei prie vienos gimdyklos, nei prie vienos palatos nėra prikalta lentelės „Čia praėjo Angelina, Bradas ir keli jų vaikai“.

Taip jau nutiko, kad netyčiom sužinojau, kad mano gydytoja dirba šioje ligoninėje ir jeigu nieko gyvenime nekeisčiau, tai vaiką tektų atsiimti būtent šioje ligoninėje. Gydytoja, taip sakant, ne iš plepiųjų, tai apie šitos paslaugos sąlygas ir kaštus burnos neaušino pakol patys neparodėme susidomėjimo vaikų atsiėmimo Nicoje protokolu. O kai jau prakalbinome, gydytoja labai nuosekliai kartojo, kad Lenvalis, palyginus su publik vaikų atsiėmimo namais, yra kaip penkių žvaigždučių viešbutis ir dviejų žvaigždučių viešbutis (o rūgštelėjusi veido išraiška atitarė – iš tikro, tai tiesiog nešvarus hostelis). Beje, lyginamosios šen bent ten Nicoje gimdžiusių moterų pasipasakojimų analizės išvados prastai koreliavo su gydytojos prielaidomis.

Tende – ir Prancūzijoje gali būti smagu. Ypač jeigu tai buvusi Italija

Tendė yra toks prancūziškas kalnų miestelis, už virš kurio ilgas ir svarbus tunelis išveža į itališką Alpių pusę. Ta proga Tendę iš matymo jau žinojome, bet artimiau nebuvome susipažinę – vis atidėdavome tam stebuklingam laikui, kai čia atvažiuosime Stebuklų traukiniu. Beje, ne taip seniai Tendė buvo itališkas miestelis. Išsyk po karo tendiškiai pagalvojo pagalvojo, pabalsavo ir prisijungė prie Prancūzijos. 1947 m. 91,49 % referendume balsavusių tendiškių pasiprašė į Prancūziją. Ir po šiai dienai, kaip supratau, nė kiek nesigaili. Kaip mums paaiškino madam Marija - tuo metu artaip artaip dauguma miestelėnų gyveno ir dirbo Prancūzijoje (priminsiu, kad Italija kaip ir šiandien, taip ir tada buvo už aukšto kalno ir ilgo tamsaus tunelio).

triūsykų nepridžiauta, bet vistiek nelabai prancūziškai atrodo

Miestelis labai gerai subalansuotos apimties – yra vietos visokiems buitiniams-maistiniams fasiličiams (ale bulkinė, mėsinė, sūrinė ir pan.), bet per dieną liuosiai išvaikščiojamas. Aišku, jeigu vaikščiosite ne ispaniškuoju būdu, kai stabtelėjimas pasitarti į kurią pusę sukti išvirsta į nestruktūruotą diskusiją apie „life, universe, everything“. Kelionės atradimas – žmonės iš Irano irgi yra visai neblogai įvaldę ispaniškąjį vaikščiojimą.

Stebuklų traukinys

Štai ir nukautas dar vienas punktas iš „būtinai, kol čia esam..“ sąrašo. Vėl miestelis įsitaisęs ant kalno, kurio kitoje pusėje yra Toji šalis (jaučiu kitą savaitgalį jau neatlaikysime ir atidėję visus sąrašus tiesiog patrauksime į Tąją šalį kavos, picos ir panašiai). Tik tas kalnas šį kartą giliau kalnuose. Jau taip visai kalnuose. O ir pati kelionė buvo kitoniška – važiavome traukiniu. Į traukinį telpa daug daugiau draugų, nei į jarisą, o be to ir pats išbrauktasis punktas buvo „traukiniu nuvažiuoti į Tendę“.

sąvoką "vardinis traukinys" reiktų suprasti pažodžiui

Į Tendę veža ne šiaip tiesiog traukinys, o vardinis traukinys. Jis vadinasi „Train des merveilles“ (ale Stebuklų traukinys). Kaip ir keistas sumanymas stebuklingu išvadinti bėgiais riedantį mechanizmą  – tai kaip tada bevadinti skraidančius kilimus, septynmylius batus ir kitas alternatyvias transporto priemones? Galimos kelios daugiau-mažiau įtikinamos buitinės-etimologinės tų Stebuklų išaiškinimo versijos:

I. traukinys eina stebuklingai gražiu maršrutu – ne kurie interneto turistinės propagandos išminties šaltiniai jį vadina vienu gražiausių Europoje;

II. geležinkelis pats iš savęs yra inžinierinis stebuklas, nes mažne prieš šimtą metų išraitytas kalnais-pakalnėmis, tamsiais tuneliais ir arkuotais tiltais;

III. pavadinimas paimtas nuo suvaikštomu atstumu nuo traukinio trasos esančio taip vadinamo Stebuklų slėnio (vallée des Merveilles).

Beje, visos trys versijos viena kitai nemaišo.

Castelliar – gražu, bet nieko daugiau

Pamažiukais nusiteikinėjame prancūziško sezono uždarymui. Ta proga savaitgaliais pasistengiame padėti varnelę bent ties vienu ant šitos žemės pa(si)žadėtu „kada nors būtinai“ punktu. Sekmadienį ėmėmės Kasteliaro (Castelliar), kuris akis badė kaskart autostrada traukiant į Italijos pusę. Tai buvo paskutinis nepažįstamas punktas trasoje Nica–Italija, kuris kaip akmenukas bate – gyventi kaip ir netrukdė, bet apie save pamiršti irgi neleido.

o jis vis iš aukšto žiūrėdavo į mus išvažiuojančius Italijon

Taigis sėdom ir tyčia išvažiavome į tą paskutinį prancūzišką Italijos prieigų kaimą. Iki miestelio kelis kilometrus teko pavažiuoti pėškomobiliu, nes tie keli kilometrai buvo atiduoti sportinykams.

Lyrinis-sportinis nuvažiavimas į šoną. Žinokite, kažkoks apsėdimas čia su tais visais sportais. Neramios dūšios tie prancūzai, negali nė kiek spakainiai nusėdėti – laksto, plaukia, mina, kopia arba, dar geriau, bėgte kopia ir panašiai. Pas vietos prancūzus pažindinimosi klausimyne po „a ką dirbi?“ eina „o kokį sportą sportuoji“. Kelis kartus pasipažindinus nuoširdžiuoju būdu, išmokome nebegluminti tų vargšų savo asportiškumu. Mat numykus, kad, žinote, aš tai nelabai ką sportuoju, prancūzo akyse stoja toks sumišimas, kad vardan paprasčiausio žmogiškumo ant staigiųjų sukrapštai nors ką nors panašaus į sportavimą: vasarom važiuojam dviračių žygius (paskutinį kart man tai nutiko prieš penkis-šešis metus); mėgstame haikinti (tėvynėje būna pahaikinam penkis ir daugiau plokščių-tiesių kilometrų) ir pan. Mano moralas – va kas nutinka nuo žemės atšokusioms tautoms. Pats bulviakasi, mėšlavėžis ne už kalnų, o ir malkomis jau laikas pasirūpinti, o čia tai tau sveiki vyrai-moterys be jokio apčiuopiamesnio tikslo laksto kalnais-pakalnėm. Ir kur ta europa ritas bėga..

Vat ir tąjį sekamdienį pravažiuojant užmatėme, kad La Turbie (toks trijų gatvių akmeninis kaimalis ant kelio) prieš meriją dalino medalius nuplukusiems lakstytojams. Nežinia po finišo ar prieš startą gatvėje spietėsi dviratininkai. O atvažiavę-atėję į Kasteliarą, radome beišsikvepiantį Kasteliaro triatloną. Pagal užmatytą dalyvių populiacijos žymėjimą, šito penkiolikos trobų kaimo triatloną sulakstė daugiau nei du šimtai neramių dūšių. Beje, uždarant renginį (o taip mes neužsivėlinome išvažiuoti, bet savo kelionės tikslą pasiekėme tuomet, kai sportiškos dūšios jau buvo užlakščiusios savo medalius) nugirdau kvietimą rugsėjo gale pasitriatloninti Bordigieroje, o už mašinų valytuvų buvo prikaišiotą gundymu ateinantį savaitgalį sulakstyti gretimo kaimo triatloną.

Apie velykinę avino kulšį, hormonus ir kitas durnystes

asociatyvi foto. asocijuojasi su per Velykas žydėjusiais apelsinais

Porinant kažką neįtikėtinai banalaus apie Pavasario šventę – Velykas, Gustavas (aha, tas pats krituolis iš Brazilijos) sukluso ir kaip tame anekdote pataisė, kad Velykos, jei ką, tai rudenį (buvo, po teisybei, ir tebėra, toks mano mamos neįveikiamai mėgiamas anekdotas kaip velykaja rodina išvirto į Velykas rudenį). Su ta netikėta rudenine įžvalga, prisiminiau apie tas Velykas, kurios mūsiškiame Žemės pusrutulyje nutiko šį pavasarį.

Man labai reikėjo avinuko kojos. Nu taip gražu: velykos šiltuose kraštuose, mama užsiminė, kad norėtų šito mielo gyvuliuko paragauti ir panašiai. Būtinai reikėjo avinuko kojos – kitaip ne šventė. Mėsinės vitrinos sakė, kad tos gražios šventės proga tos (ex)švelniakailės aviniukų kulšytės kiek suįžūlėjo. Tapo maždaug dvigubai ėdresnės eurams, bet per Velykas mums man eurai iki kelių. Mindžikavau lėtinėje eilėje ir vis krūpčiojau, kad tie prancūziški apžoros prieš mane visų avinukų visų kojyčių neišpirktų. Mano mielas į visą tą eilę žiūrėjo irgi neramiai, bet su viltimi. Rodė man tą banknotą, kuris mus turės penėti per šventes ir dar vieną liesą pošventinę savaitėlę. Visi mes turim mažų silpnybių, nu bet chroniškai negaliu pakęsti, kai žmonės kėsinasi pataupyti velykinių avinukų sąskaita. Tai ką man makaronų su česnakais Velykoms pataisyti??? Jei ką, mano mamai makaronai tai ne maistas. Tai, jei ką, jai reiktų, kaip vakar, suvalgius dvi su puse midijas eiti sasyskų virtis?? Žmonės gailestingieji neišsinešiojo visų avinukų kojų. Dar ir beveik pasirinkt galėjau. Mūsų mažulė svėrė pustrečio kilogramo. Bet gi šventės ne kilogramais matuojamos.

Pagal europietiškus standartus subalansuotas persiškas vakaras

tai yra Alvaro nufotografuotas vienas iš Narges keptų Thai chin'ų

Šeštadienio vakarą pliažinomės persiškai. Narges pakvietė kažkiek musulmonų, stačiatikį, kelis prijaučiančius katalikybei ir/ar šiaip gerus, nebūtinai religiškai apibrėžtus, žmones į Coco pliažą. Visus juos, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, žadėjo papenėti iranietiškai arba, kaip ji pati ir jos tautiečiai mandagiai pataiso – persiškai. Taip jau yra, kad visiems (kaip minimum trims) žmonėms iš Irano pabrėžtinai patinka, kai jų dalykai vadinami persiškais. Mažu, čia toks kultūringas būdas išskiepyti baltiems žmonėms beveik visai žmoniškas Iranas versus kluika Irakas poteito-patotatizmą.

Narges pataisė šafraninį ryžių apkepą, kurį jie ten savo persiškuose tolybėse vadina nieko (mums) nereiškiančiu Tah chin’u. Būtent šioje vietoje labai norėčiau sau leisti pasiišsiplėtoti apie šafrano reikšmę persiškam maistui. Žmonės iš Irano, žinokit, šafrano deda į visą maistą, o jei vaišina svečius – iš vis į visą. Standartiniai svetingieji persiški pietūs padaryti maždaug šitaip. Pagrindinis maistas būna koks nors troškinys ir šafranuoti ryžiai. Jei desertui pasitaikys ne kažkas persiško, t.y. šafranu  uždažytas neįtikėtinai saldus dalykas, tai bus kompensuota šafranuota arbata (persiškuose namuose net stiklinės ranguojamos, pagal tai, kaip gražiai juose žiūrisi šafranu užganėdintas karštasis gėrimas). Tą arbatą užsisaldinti bus pasiūlyta, vat a surpryze, šafranu paspalvintais cukraus kristalais. Turiu tokį nejaukų įtarimą, kad ir kiaušinienę jie rytais kepa su šafranu. Bent jau svečiams tai tiksliai.

Monako Okeonografijos muziejus. Džiaugsmo marios jūrų ir žuvies mylėtojams

Okeonografijos muziejus yra maždaug antras pagal gabaritus Monako senamiesčio objektas. Ir dar jis yra užtikrintai mokamas objektas – per visokias ten kultūros dienas, kai dykai atsidaro pačių įvairiausių įstaigų durys, čia nuleidžiami keli smulkūs eurai. Kaip tik todėl mes jo ir pabrėžtinai nelankėm, kol sąžiningai neišvaikčiojome visų maršrutų iš turo „Monakas už dyką“.

O viskas prasidėjo nuo jo didenybės Jūrų Princo

Jūrų Princas. Outside įvaizdis su laisvalaikio botais

Šiandieninio Monako princo Alberto II prosenelis buvo Monako Princas Albertas I (1848–1922). Ir tas Albertas I buvo ne pėsčias princas. Jis labai mėgo bastytis po visą platų svietą ir, kaip jau minėjau, tai darė ne pėsčias, nes pėškomobiliu jūrom-mariom toli nenuvažiuosi. Internetas sako, kad princas suplaukiojo visas 28 mokslines ekspedicijas. Kaip jau supratote, Albertas I buvo prityręs plaukiotojas. Tokio lygio nekilmingi plaukiotojai vadinami jūrų vilkais (šiaip negali sakyti, kad pabrėžtinai garbingas titulas – įsivaizduojate vilką jūroje?.. viau..), o mėlynkraujis Albertas I pravardžiuotas tiesiog Jūrų Princu.

Beplaukiodamas po margą svietą, Jūrų Princas prisirankiojo visokių jūrinių suvenyrų. Ir panūdo tuos visus suvenyrus išstatyti liaudies apžiūrai. Taigi iš didelės Alberto I meilės sūriems vandenims ir nemažos jūrinės kolekcijos užgimė Monako Okeonografijos muziejus.

Vienos itališkos dienos katinai ir kiti gerumai

Būna žmonės gyvenimo gerumą matuoja teisinga kava, giedru dangumi, smardžiais sūriais, kudlotais šunėkais ar senstelėjusiomis mašinomis. O aš sakau - gyvenimo džiaugsmas tiesiogiai proporcingas katinams. Netikit?? O jūs kiek ilgiausiai esat ištvėrę internete nepamatęs kokios nors kas-čia-toks-pūkuotas? Kita šalis, tiek pat laiminga katinais, yra Italija. Nėra buvę nevykusios išvykos į itališkus kraštus ir nėra buvę, kad itališkose gatvėse nebūtumėm prasilenkę su vienu kitu tuntu katinų. Aš jums sakau - laimė ir katinai kursuoja tomis pačiomis trasomis. Ir ne kitaip.

Pastaruoju metu taip jau man susiklostė šeimyninis gyvenimas, kad mano Mielas laksto itališkomis gatvėmis pirmiau manęs ir baido katinus, kad su kuriuo iš jų neužmegzčiau draugiškesnio kontakto. Žinau, keista. Ir dar nelabai teisinga. Bet savo Mielą vistiek ilgiau pažįstu ir jo draugystę labiau branginu, nei tų visų nepaglostytų katinų murkimą. Bile dar žiūrėjimo ir fotografavimo neįrašė į sveikatai kenksmingų veikų sąrašą.

Apie arklius, olimpinį plaukiojimą, krokodilą ir kitus pakeleivingus dalykus

Nebesisklaidau pasakojimais kaip ten ir ten buvom to ir to matėm ne iš skūpumo ar tingumo, bet dėl labai buitinės priežasties – nebelabai kur ir pabūnam. Nerangūs palikom ant vasaros. Kam su nugara, kam su pilvu. Kai dalykai taip susiklosto, tai net neišsipildęs kempingavimas patampa vertu atskiro aptarimo.

Visą savaitę kurpėm planą, kaip čia taip ištrūkus iš Nicos pernelyg nedidinant apsukų. Susukom planą išvažiuoti į kalnus į kempingą ir ten ant žolytės pagulinėti, tyru kalnų orų pakvėpuoti, o mažu ir pakankorėžiaut. Kad nepramiegotumėm savo ryžto, tai ir draugų į kompaniją pasivadinom. Draugai iš pietų paprastai būna nedovanotinai aktyvūs nuo pačio ryto, bet vistiek išlieka daugiau-mažiau stabiliu garantu, kad rytas nutiks tada, kada buvo suplanuotas, o ne išsapnavus visas šeštadieninių sapnų atsargas.

Tourrette-Levens nestojom. Ten net trys dyki muziejai, bet mes gi nenorim nuo pačio ryto sudeginti savo ribotus judrumo išteklius. Užtat mūsų draugai iš galo prisiminė, kad yra toks Tourette sindromas, juo užsikrėtęs žmogus aplinkinius palinksmina nei iš šio nei iš to susikeikdamas (Wikipedia sako, kad susikeikimas yra tik vienas ir anaiptol ne dažniausiai pasitaikančių Tourette sutrikimo simptomų, bet gi dėl banalių tikų joks sveikas žmogus nebūtų pasivarginęs tos ligos vardo įsidėmėti).

Olivetta San Michele – žavi, nes dailiai skamba

Daugiau nei savaitę po biškiuką pamąstydavau rašyti ar nerašyti apie neįpareigojančius sekmadienius pietus mielame Itališkame miestelyje. Prirašyti kaip ir nėra ko maistas nebuvo išeiginis, miestelis irgi be ypatingesnių lankytinų taškų. Bet nutylėti Olivetą San Michelę (sakosi oliveta-san-mikelė) irgi nebūtų sąžininga.

Į Olivettą San Michelę magėjo nuvažiuoti nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau jos vardą. Turiu silpnybę lankyti dailiai pavadintas vietas. Aš pati vis nustembu, kad bet kokio banalumo vaizdas, nepajėgia devalvuoti skambaus vardo magijos. Olivetta San Michele būtent tokia – banalus kalnuotosios Ligūrijos miesteliukas išskirtinai dainingu vardu. Grįžinėjant į Nicą, susipratau, kad žmones iš tolimos Brazilijos, vienas kurių jau ryt išplasnojo iš Europos, pakvietėme į niekuo neypatingą miestelį keistoje picerijoje suvalgyti nelabai išskirtinės pastos.

va tiek ir to miesto

pažiūrėjus iš arčiau Olivetta San Michelė atrodo maždaug taip

Pernai užvažiavus į Olivettą San Michelę aš įsidėmėjau išilgai gatvės ištįsusį, tirštą ir tąsų, kaip medum pateptą, liepų kvapą. Mano mielas įsidėmėjo  po visą miestelį tankiai išrikiuotus occitananietiškus pėdsakus. Aną šitų metų savaitgalį liepos buvo jau nužydėjusios. Paslaptingo kultūrinio-lingvistinio reiškinio ženklai tebebuvo savo vietose.