Cap Ferrat pėsčiųjų takais

čia viskas apie vasarą ir atostogas

Cap Ferrat tai toks į jūra išsikišęs turtuolių rezervatas. Kyšulys prie žemyno prisitvirtinęs kaip tik pusiaukelėje tarp Nicos ir Monako. Bet gi ne apie čia vasarojančius celebričius, kurių nesutikau, ruošiuos pasakot, o pasidalint įspūdžiais apie nuostabų taką palei jūrą, vingiuojantį visu kyšulio perimetru.

Nicoje teko susigyventi su idėja, kad nėra čia begalinai ilgų paplūdimių, kad pajūriu vaikščiojama promenada palei gatvę, mat žingsniuot akmenuotu krantu menkas komfortas ir daugiau žiūrėjimo po kojom, nei romatikos. Pirmą kartą išėjus Cap Ferrat pėsčiųjų taku tiesiog užspazmavo džiugesys, kad vis tik yra Žydrojoj pakrantėj kaip pavaikščiot palei jūra neeinant palei gatvę. Pakrantės skardžių vingiai, jūros žydrumas ir alijošių žiedų raudonumas (taip taip, pasirodo alijošius – gėlė) išsyk pagydė nuo to vienintelio teisingo, ant Nidos kurpalio siūto, pajūrio šablono. Gražūs savo tyru naivumu tie pirmi nustebimai ir amo praradimai. Antrą kartą einant aplink Cap Ferrat jau taip nebeaikščiojau ties kiekvienu vaizdeliu iš atostogų atviruko. Vis tik po savaitgalio beveik lietuviško kraštovaidžio Asti regione akys raibo nuo spalvų, galva kaito ir nuo įspūdžių, ir nuo saulės.

Proziška info. Visą Cap Ferrat apėjom per pusdienį. Pasiėmus paplūdimio inventorių galima čionykštę pakrantę įsisavint nuodugniau, prigulus kurioj mini įlankėlėj ar normaliam paplūdimį. Cap Ferrat nesudėtinga pasiekt iš Nicos 81 arba 100 autobusu. Tiesa, sezonui įsivažiuojant tolydžio mažėja polėkio vėžintis autobusu – vakarop susaukimšu autobusu teks sliūkinti sausakimšom gatvėm. Mes nepatingėjom paėjėti iki Villefranche ir parvažiavom traukiniu. Traukiniai važinėja kas penkiolika minučių, tad nėra pavojaus pavėluot. Į Nicą traukinys parvežė per maždaug 5min. už 1.20 eurų.

P.s. Vietiniai sako, kad liepą ir rugpjūtį čia vaikšto tik turistai, nes žmonėms per karšta.

iš sesirijos pat įsirenk sau paplūdimį

iš sesirijos susimokėk ir patogiai gulinėk (p.s. Paloma paplūdimys apdainuotas, kaip vienas nuostabiausias visoje Žydrojoje pakrantėje)

atostogų idilė ne kitaip

gražu, bet trūksta medžių. ne ne dėl žalumos, dėl šešėlių

dar vienas savadarbis paplūdimys

neteisybė būtų sakyti, kad nė kiek neįdomu kaip atrodo vasarojimas tokiose vilose

kaip ir minėjau liaudžiai pralaidus pėsčiųjų takas eina aplink turtuolių rezervatą. rodos, romatiškenės nuotraukos gaunasi kai žiūri į jūrą, o ne rezervato patvorius..

čia tvoros įtaisytos kiek aukščiau ir iškart atsiranda laisvės pojūtis - šituo takučiu, kur tik noriu, ten einu

dar vienas pakrantės įsisavinimo postas

o čia oficiali ir pakankamai erdvi pajūrio įsisavinimo vieta. ne mes negulinėjom. patraukėm į Villefranche traukinių stotį