Pajūrinis takas nuo Mala pliažo iki Monako

tuštokas, pilkokas, bet vistiek žavingas Mala pliažas

Melavo man vyras, kai žadėjo vežtis į šiltus kraštus. Preitą šeštadienį taip pylė lietys, kad tik bagetės nusipirkt išlindom. Sekmadienį žinoma jau niežėjo šonai nuo kiūtojimo namie, vienok ne taip stipriai, kad rizikuotumėm sulyt išėję į kalnus. Geriant rytinę kavą susigalvojom saugią pramogą – važiuot priešlenktyninio Monako patikrint, o kad tai nebūtų turistinė tinginio pramoga išlipsim keliom stotelėm ankščiau ir į Monaką ateisim.

Taigis sėdom į nepakeičiamą šimtuką (čia toks autobusas nr. 100), pavažiavom iki Cap d‘Ail. Cap d‘Ail paplūdimys visada paminimas Žydrosios pakrantės puikiausių ir nuostabiausių dalykų sąvaduose. Neoru vaikščioti į turistines vietas, bet vistiek neramu, kol jų nepamatai. Mala pliažas (čia to paplūdimio vardas) pasirodė besąs visai kamerinis – įsitaisęs mažučiame užutekyje, apribotas stačių uolų sienų. Vienok grožėtis jūra, degintis, maudytis ir maitintis čia galima labai civilizuotai. Oras buvo labai nepliažinis – vėsu, vėjuota, debesuota, todėl paplūdimyje daugiau buvo gultų, nei poilsiautojų.

Jau rypavau, kad Žydrojoje pakrantėje ne per daug galimybių ilgiems pasivaikščiojimams pajūriu. Taigi galiu pasidžiaugt dar vienu pajūriniu taku – nuo Mala pliažo iki Monako vinguriuoja Sentier Littoral pėsčiųjų takas. Pati pirma jo atkarpa buvo po raktu. Iš didelio, multilingvistinio stendo įsisavinau tik tiek, kad nevalia čia vaikščioti, kai jūra suagituota.

Mes pasekėm bėgiotoju ir užrakintus vartelius tiesiog apėjom. Nesu aš didelė jūros mylėtoja, o dar mažiau man patinka suagituota, už akių spjaudanti jūra. Gal ir gražu, bet beveiličiau laikytis per pagarbų atstumą. Už to pagarbaus atstumo nesilaikymą gavom su šlapia banga per kojas.

tądien nebūtinai norėjosi perdėm artimo ryšio su jūra, bet nebuvo kur trauktis

gražuma. radom lentelę, kur parašyta, kad ir Gretai Garbo čia patiko

va toji lentelė, kur pavardinta kam dar čia patiko

takas į pabaigą - priešaky Monako Fabijoniškės

Tako gale mūsų laukė staigmena. Žioplinėjom pro automobilių stovėjimo aikštelėje įsikūrusį karavanų mikrorajoną. Užsižiūrėjom kokios vėlavos čia iškabintos ir prie mūsų priėjęs karavano savininkas ne tik paaiškino, kad Frankonia yra geriausias Bavarijos regionas, bet ir bavarišku alum pavaišino. Alus buvo ne tik skanus, bet ir į Monako temą. Yra Vokietijoj mažas miestelis, kurio pravardė Kelin Maranello, mat jame gaminami Ferrari‘ai. Tai vat, alus buvo iš mažo bravaro tame meistelyje.

vokiečiai tikrai žino kaip geras alus daromas

Kadangi į Monaką įžengėm kitoje vietoje nei paprastai atvažiuojam, apžioplinėjom mažiau lankytinas vietas. Pavyzdžiui, sraigtasparnių oro uostą.

namas Monake, o automobiliai Prancūzijoje. nėra jokių išorinių sienos požymių, bet gps pasufleravo kas čia kur

ne mes vieni per tvorą į gerą gyvenimą žiopsojom

Atskira atrakcija tapo pasivaikščiojimas po formulės varžyboms pasiruošusį miestą. Lenktynių trasa eina per patį centrą, per pačias važiuojamiausias gatves. Tikrai žiūrėsiu bent kokį trupinėlį varžybų – turėtų būt visai įdomu pasikartot Monaką ir jo gatves žiūrint kaip tos mažos mašinytės ratais laksto.

aptverta buvo net pati Monako šerdis - Monte Carlo