Muzikos fiesta Nicoje

Taip jau klostėsi mano takai, kad beveik neteko pažiūrėt ir paklausyt Vilniaus muzikos dienos, bet užmanymas atrodė labai labai teigiamai. Reikėjo nemažai kelio nuvažiuot, kad sužinočiau, jog Andriaus Mamontovo iniciatyva yra graži ir tauri, bet tikrai nėra nesvietiškai orginali. Prancūzijoje nuo 1982 metų liepos 21 dieną rengiama muzikos šventė (Fête de la Musique), kuomet visi muzikuojantys išeina į dienos gatvės žibintų šviesą.

O Prancūzijoj muzikuojančių labai ne deficitas. Kalbant apie prancūzų muzikalumą pradėti reikia nuo kalbos melodingumo. Net tramvajaus stoteles čia ne paskelbia, o suniūniuoja. O svarbiausią, stoties stotelę, keletą kartų išdainuoja. Ir tai ne metafora. Melodingo kalbėjimo ribas peržengiančių dainingumo pavyzdžių su kaupu jau vien mūsų artimiausioj prancūziškoj aplinkoj. Yra kaimynė operos solistė (nuolatiniu paklausymu pagrįsta asmeninė nuomonė), kuri kartais lyg tarp kitko per pietus užtraukia ariją. Yra jaunesnė kaimynė, kuri  jau pusmetį brazdina gitarą ir manieringai dainuoja, perdainuoja, o po to dar kartą pakartoja vieną dainą (ale, Eltono Džono „Maby You don‘t mind“). Kartais jai atitaria vaikinukas. Dar yra dėdulė iš mūsų aukšto (vienintelis dainorėlis, kurį pažįstu ne tik iš balso), kuris kai tik išeina į laptinę sodriu balsu užtraukia kažką iš bažnytinio repertuaro. Praktiškai nėra reikalo namie radio jungti.

kaimyninėje Garibaldžio aikštėje grojo bent trys scenos

Taigi buvo visai nesunku surast, kas pagrotų gatvėse per muzikos fiestą. Muzikantų buvo kiekvienoj aikštėj ir kiekvienam skverelyje, kas antro baro tarpdury ir kas trečiame skersgatvyje. Net ir išrankus klausovas kiek paklaidžiojęs galėjo rasti jo vertos muzikos. Jaunuolynas lingavo prie techno stendo. Tamasesnis jaunuolynas kratė karčius pagal metalingą riaumojimą. Diedukai sukinėjo dirbtinius klubų sąnarius pagal ispaniškas-lotynoamerikietoiškas gitarų melodijas. Vaikai vėlėsi apie tėvų kojas, kol šie stoviniavo prie patikusios grupės. Savo skverelį turėjo ir gėjai, kur nereikėjo net muzikos, kad būtų įdomu ir gražu žmonėms iš šalies, kur du gėjai veinoj vietoj jau kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

bambolejo-bambolejo. senos geros melodijos įsiūbavo senus gerus žmones

kam įsiėdė panešiotos melodijos galėjo atsigaivinti riaumojančiame skverelyje

gėjų skveras buvo ne tik muzikalus, bet ir spalvingas

barų "gyva muzika" kėlėsi į prieangius ir patapo gatvės "gyva muzika"

temo, o  muzika vedė vis daugiau žmonių į gatves

Dievaži, Naktį iš penktadienio į šeštadienį Nica liejos iš krantų. Visas senamiestis ir miesto centras buvo užpildytas žmonėmis. Labai norėčiau palinkėti mūsiškei muzikos dienai tokios sėkmės ir ilgaamžiškumo.

vakaras pereina į naktį. fotoaparatas neberodo, bet fiesta tik prasideda

Buitinė info. Fête de la Musique jau keletą dešimtmečių dainuoja ir groja visoje Prancūzijoje ir kituose jai prijaučiančiuose kraštuose liepos 21-osios vakarais.

Čia nutiko atradimas. Atradimas nutiko ne man, o prancūzei, kuri iš kart nesurišo galų mano kometare „žiūrėk, gitaristas su juoda berete, kaip tikras prancūzas“. Pasirodo, ji irgi turi juodą beretę. Pasirodo, niekada nepagalvojo, kad beretė kažkam pasaulyje adrodo, kaip labai prancūziškas drabužis.