Baiardo. Fantasmagoriškas klaidžiojimas padebesiuose

Važiavom į Baiardo: nes jis Italijoj; nes jame nesam buvę; nes žinojom jo pavadinimą. Serpentinais iš lėto iriantis per klampų rūką nesugalvojom geresnių atsakymų į klausimą kodėl mums būtinai reikia patekt į šitą kalnų miestelį. Per tokias ūkanas nežinomais takais keliaujama į Elfų karalystę, dinozaurų žemę, dingusį pasaulį ar kurią kitą paralelinę realybę. O mes važiavom į Baiardo. Ir patiems darėsi įdomu ko mums ten taip labai prireikė.

irstymasis pieniškais serpentinais

Peržiūrinėju vakarykštes nuotraukas ir pradedu abejot. Ar tikrai ten mes buvom? Ar tikrai mes ten buvom? Ten pasaulis be kontūrų ir be aštrių briaunų, įsuptas į minkštą debesį. Paslaptingai jauku šitam debesy.

taip atrodo į siauras gatveles prieleidus debesų

Begėdiškai neįdomu sužinot kokias serpentinais vingiavo romaninės bažnyčios istorija. Užtenka jausmo, kad stoviu šventovėje. Man nereikia pažinti, kad patikėčiau jos galia. Per kiaurus langus lėtai sliūkina debesis. Per kiauras duris tingiai įbizena katinas. Prie sienos prisišliejus apdžiūvusi palmė. Iš pagaliukų surištas kryžius. Buvusiam šventoriuj kudakuoja vištos ir trainiojas tuntas paliegusių katinų. Laiko ėduonies ženklai čia nebaugina. Šventovė nemari. Ji didesnė už bažnyčios stogą ar sienas. Čia pamiršau nerimą ir ilgesį. Čia jaučiau būtį. Vienintelę ir pačią tikriausią.

laiko ėduonis neįkando bažnyčios akmens

patikiu, kad šios durys atviros visiems ir visada

likę tik tai, kas šventovėj svarbiausia

patikiu, kad laikas apiena šitas sienas

Visada svajojau pasivaikščiot debesy. Dabar žinau kodėl. Brendant per baltą  miglą net paliegusių kačių ferma atrodo jaukiai ir romantiškai. Žvilgsniui nėra kur įsibėgėt, nes visos kalnų viršūnės ir slėniai paskandinti pieno tėkmėj.  Būnu čia ir dabar. Baltoj jaukioj migloj. Nelyg miego saldume prieš pat nubundant. Tuomet tikiu sapnais. Dabar taip pat tikiu, kad šitos eglės neturi šaknų ir kamienų - tik blausias šakas prasipraudusias pro debesis.

taip atrodo dramatiškos alpių panoramos jas įsupus į debesį

pasaulis be kontūrų ir briaunų. man jauku

Nenoriu žinot iš ko padarytas šitas įsivaizduojamas pasaulis. Nenoriu pamatyt šito debesim apsikaišiusio miestelio nuogo. Todėl, kai debesis iama aižėti, jį paliekam. Kad išsaugotumėm paslaptį. Kad Boiardo liktų meisteliu padebesiuose. Kur laikas sutojęs.

išskubam, kad nespėtumėm pastebėti laiko tėkmės

Butinė info. Čia nėra buities.