2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Akmeninė poezija Šventojo Cezariaus oloj


Sekmadienį buvom kitam pasaulį. Tokiam kitokiam, kad net fizikos dėsniai ten negalioja. Pavyzdžiui, visi žino dėsnį „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Tai vat, ten kur buvom akmenys spjovė fizikai už akių ir pareiškė "jokie skystimai mūsų netašys!". Nuostabiausia, kad kaip tarė, taip padarė. Dar daugiau. Vandeniu laistomi akmenys išaugo į nuostabų sodą. Galvojau kokių čia gražių epitetų bei netikėtų palygimų prirašyti apie tą sodą ir jaučiu, kad mano humanitariška išmonė per menka šitam akmeninės poezijos pasauliui apdainuot. Todėl pamėgisnius papasakoti be didelių mandrysčių ir išsikalinėjimų.

Žinojau, kad apylinkėse yra landų į kalnų vidurius, apkaišytų stalaktitais ir stalagmitais. Mūsų šeimoj fizikos dėsniai galioja. Todėl užtruko laiko kol mano „norėčiau, oi kaip norėčiau į olas“  įveikė mano Mielo abejingumą šitai pramogai. Švento Cezariaus uolos (Les Grottes de Saint-Cézaire) yra nuošaliau populiauriausių turistinių trasų. Čia reikia specialiai važiuoti. Maždaug valanda kelio iš Nicos. Nustebom, kad lankytojų dėl to anaiptol ne trūkumas – reikėjo pakraipyt galvą kol sugalvojom kaip mašiną pastatyt.

ne, čia durys ne į tualetą. čia vartai į kitą pasaulį. 
Šito urvo istorija maždaug tokia. XIX a. pabaigoje valstietis sumanė artai alyvmedžių artai vynuogienojų (na tikrai ne obelų) pasodint. Ėmėsi duobes išskaptuot sodinukams. Smeigė lopetą kelis kartus į akmenuotą žemę ir šast išskaptavo duobę belenkiek perdidelę bet kokiam sodinukui. Valstietis pasitaikė ne koks tamsuolis ir sumojo, kad nėra tos duobės, kuri neišeitų į gerą. Radinys jam tapo tramplynu iš žemdirbystės į neartus turizmo dirvonus. Jau daugiau nei šimtą metų turistai keliauja čia po kitą pasaulį pasižvalgyt.

tik peržiūrėdama nuotraukas pastebėjau, kad ir urvas mus nužiūrinėjo.
matot mažas primerktas akytes?

o čia kitas Roršacho testo paveiksliukas. Aš matau mirties angelą.
kas dar galėtų turėti tokius gražius sparnus ir tupėti drėgnam urve?

Išlindusi iš urvo į dienos šviesą neikaip nepamatavau kas didesnis įspūdis ar nusivylimas. Tikėjausi, kad tas urvas bus kiek didesnis. Maždaug kaip per televizorių mačiau, kur pusę dienos keliauja urvų labirintais baidydami šikšnosparnių kolonijas, brenda per požemines upes ir... Ne, lobių ieškotojų griaučiai ir lobių skrynia į lūkesčių sąrašą nebuvo įtraukti. Visą uolą apeit galima per kokia penkias minutes. Pastoviniuojant, paaikčiojant ir pafotografuojant pramoga išsitęsia iki kiek daugiau nei pusvalandžio.

stalagtitų-stalagmitų variacija griaučių tema
Prie nusivylimų prirašyčiau ir gidą. Jis pasitaikė nelabai kalbus. Prancūziškai pasakė gal kokius penkiolika sakinių, o angliškai kokius aštuonis (apytiksliais, mokslininkų nepatvirtinais skaičiavimais). Pagrindinė info buvo maždaug tokia: varveklis augantis iš viršaus į apačia vadinasi stalaktitas, o varveklis augantis iš apačios į viršų – stalagmitas. Ir tas ir tas auga lėtai – vieną mažą milimetrą per šimtą ilgų metų. Dar palinksmino muzikine programa – ant stalaktitų pagraino Bethoveną. Iš antro karto pavyko beveik be klaidų.

gido parengta kultūrinė-muzikinė programa buvo pranašesnė už pažintinę-speleologinę
Nepaisant visų netesėtų lūkesčių įspūdis buvo. Tokio dalyko dar nebuvom matę. Įstabu, kad toks visai kitoks pasaulis būna visai čia pat, po pušinėlio velėna. 

Buitinė info: visa buitinė informacija surašyta čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą