Į kelionę!

Iškeliaujam į Smaragdo meistą. Miestą – pažadą. Tam miestui aš pažadėjau grįžti su mylimu. Miestas man pažadėjo, priimti ir palaiminti meilę.

Rodos, kartu turėjom žemę apeiti, kol nebeliko jokių kitų kelių, tik tas vienas. Geltonų plytų. Laikas tesėti pažadus. Iškeliaujam.

Picasso šventė Monake

Smagiausios šios vasaros pramogos buvo laukinės: braidymas padebesiais kalnuose, klaidžiojimas pievom ir laukais Provanse, pasisupimas jūros bangose ir pan. Bet mes ne visai laukiniai – kitą sykį imam ir praalkstam kultūringo peno sielai. Šį savaitgalį išvažiavom kultūros paieškot į Monaką. Vasarą Monako kultūros namai (oficialus vardas Grimaldi forum) suorganizavo parodą „Monaco fête Picasso“. Pagal mano prancūzų kalbos įsivaizdavimą, norėta pasakyti „Monakas švenčia Picasso“ arba „Monake švenčia Picasso“. Šventė organizuota Picasso mirties 40-mečio jubiliejaus proga. Iš ties tai buvo du viename – dvi parodos susijungė į vieną šventę: „Picasso dans la Collection Nahmad“ ir  „Picasso Côte d'Azur“. Išleisti ir du katalogai – atskiras kiekvienai parodai.

fotografuoti nebuvo draudžiama tik kultūros namų foje

Toje dalyje su ilgesniu pavadinimu paviešinti Picasso darbai iš privačios Nahmad kolekcijos. Anot parodos sienlaikraščio ta kolekcija yra gana unikali (quite unique), mat joje sukaupta tūkstančiai impresionistų ir modernistų darbų. Šitoj vietoj nevalingai šyptelėjau apie daugybę unikalių, vienintelių ir nepakartojamų dalykų ir jų kopijų parodomų kiekvienoje naujoje kiekvieno Lietuvos muziejaus parodoje. Taigi Grimaldi forumas suorganizavo, kad būtų paviešinta 116 Picasso masterpieces‘ų iš tos gana unikalios privačios kolekcijos.

Naujosios pilies griuvėsiai

Nesakykit, stipriai skamba, kai akmeninių griuvėsių krūva vadinasi Naujoji pilis (Châteauneuf, Castel Nuovo). Esu mačius nemažai naujų pilių griuvėsių ir Šiauliuose Medelyne ir Vilniuje Gineitiškių kaime. Bet tos naujos pilys buvo pavargusios vos per kelisdešimt metų. O šioji, prancūziškoji Naujoji pilis kitokia. Mes prie tokio senumo naujovių nepratę. Pats įdomiausias dalykas apie Nająją pilį, žinoma, yra, kaip atrodo Senoji pilis. Pasirodo nėra Senos pilies. Užtat pakalnėj yra Senasis miestas (Villevieille). Neorginuoziu intrigos ir iškart paaiškinsiu apie Naujos ir Seno santykių peripetijos.

O viskas buvo taip. Seniai seniai, užnešė romėnai vakarų-lotyniškos kultūros daigų į Žydrąją pakrantę. Dalis tų nešėjų nusėdo Senam mieste. Šitoj vietoj kadais laukiniai lauželius kūreno. Spėju, kad romėnams nelabai darė įspūdi sena Senamiesčio istorija. Veikiausiai, jiems patiko, kad vietovė kiek pakylėta nuo jūros lygio, bet nepakabinta padebesiuose. Todėl čia įmanoma priemiestyje kapstyt žemę ir savo daigus augint. Gyveno sau ramiai kultūringi romėnai ir jų palikuonys (vardan poetinio paveikumo visus romėnų palikuonis ir toliau vadinsiu romėnais), pakol laukiniai longobardai nesusiprato, kad tai jiems priklauso visos kadanors laukinių gyventos žemės. Nežinau ar iš pagarbos istorinės restitucijos teisei ar iš nuolankumo natūraliai laukinei jėgai, bet romėnai susirinko savo kultūringus žaislus ir išėjo į kalnus. Ėjo ėjo. Palipo į artimiausią kalną ir labai pavargo. Prisėdo pailsėt. Besiilsėdami apsižvalgė, kas gero ant to kalno. Buvo nemažai gero akmens. Daugiau nelabai ko gero rado. Užtat jautrios sielos romėnų palikuonys negalėjo neišrašyti pliusų prieš jų akis atsivėrusiam grožiui: į kairę pažiūrėsi – žydra jūra tyvuliuoja, į dešnę pažiūrėsi – baltos kalnų viršūnės dunkso, tiesiai prieš akis – upės slėnis žemyn smenga. Nu gražu pažiūrėt. Patikrino popierius romėnai, ar čia kokie laukiniai niekad negyveno, kad vėl kas iš istorinių paveldėtojų neapsireikštų. Vietovės popieriai buvo švarūs. Va taip, maždaug XI a. prasidėjo Naujos pilies nauja istorija.

Šventiniai pietūs Italijoje

Žolinių išvakarėse pasikartojome jau kelias savaites vis pastumiamą planą minti į Cagnes sur Mer. O bet tačiau kramtydama pusrytinį krosaną supratau, kad reikia į Italiją. Reikia, tai reikia. Kokias tris su puse minutės pasvarstėm, kur į Italiją važiuosim. Artimiausia Italija yra Ventimilija, bet ji jau kiek pabodus (matyt, kaip tik todėl apie ją ir nė kart nerašiau), Sanremo per didelis ir per toli. O kas čia tokio būtų iš kart už Ventimilijos palei jūrą? Bordigiera. Viskas aišku, važiuojam į Bordigierą. Net neįsivaizdavom koks tobulas mūsų pasirinkimas.

svarbiausia Bordigieros senamiesčio arterija gyvenimas teka tykiai ir tingiai

Bordigiera labai aprėmiamo dydžio miestelis. Visas (sic!) senamiesčio gatveles galima išvaikščioti per kiek daugiau nei dešimt minučių. Turistų čia būna tik pavieniai egzemplioriai. Jei lyginti su poilsiautojų bandom Nicoje, Bordigieroje nėra nė vieno turisto. O kita vertus ką veikti toj Bordigieroj? Čia net nėra jokio muziejaus, pilies ar dar ko unikalaus ir nepakartojamo. Mes veikėm, tai kas smagiausia yra veikti Italijoje prie jūros. Pavalgėm šventinius pietus ir pasiniurkdėm jūroj.

Kaip žvaigždes skaičiavom

Tebūnie atskleista paslaptis. Mano Mielas yra profesionalus žvaigždžių skaičiuotojas. Ir į Nicą mes kraustėmės tam, kad jis daugiau žvaigždžių suskaičiuotų. Todėl, kai buvo paskelbta, kad penktadienį su Donatella ir Guillaume (čia prancūzai taip nesveikai užrašo Guljomo vardą) važiuosim žvaigždžių skiačiuoti nelabai tenustebau. Nesu aš geriausia skaičiuotoja pasaulyje, bet ko dėl kompanijos nepadarysi. Be to, delfi‘s, facebook‘as ir kiti autoritetai grasino šiukštu nepramiegoti įstabių įstabiausio nuostabų nuostabiausio žvaigždžių lietaus.

Nicos pliažas

Apsižiūrėjau, kad rašau rašau apie šiltus kraštus į kairę ir į dešnę nuo Nicos. O Nicos, tai apsimetu, kad nepažįstu. Nelabai mandagu šitaip. Taigi taisau padėtį. Papasakosiu apie patį svarbiausią Nicos lankytiną objektą.

Kažkada seniai seniai, darganotą, vėjuotą ir kitaip nemalonią sausio popietę paėmė mano Mielas mane už rankos ir nuvedė jūros parodyt. Ekskursija buvo nelabai vykusi. Nusivylimas ir apmaudas liejosi per kraštus. Tai sakei važiuosim prie jūros gyventi, o čia kas tokio??? Akmenimis grįstas pliažas palei gatvę??? O kur pušynai, bekraščiai smėlynai, tyluma, ramuma, bangų ošimas, jūros kvapas ir t.t.??? Prireikė laiko, pakol radau stiprybės atleisti Nicos pajūriui užtai, kad jis visai ne toks, kaip Nidoje. O po dar kažkiek laiko nejučiom pradėjau Nicos pliažo minusus taisinėti į pliusus.

kaip ir minėjau: jūra, akmenukai, promenada, gatvė, senamiestis

Bet apie viską nuosekliai. Nicos žydroji pakrantė išsitiesusi palei Anglų promenadą (Promenade des Anglais). Reikalai išsidėstę maždaug taip: jūra, akmeninis paplūdimys, pėsčiųjų promenada, mašinų gatvė, senamiestis, toliau kitos rūšies miestas. Tokia seka nepalieka jūrai jokio privatumo, tačiau padaro ją lengvai prieinama. O priėjus prie jūros galima nemažai nuveikti: pamirkti šiltam sūryme, pasigrilinti iki traškios odelės konsistencijos, kerėplinant iki vandens pamasažuoti taškus, nusifotografuoti vandenyje, nusifotografuoti prie vandens, romantiškai suvakarieniauti picą, dar romantiškiau sugerti vyno butelį, pernakvoti.

Ilgas kelias ir trumpas atokvėpis kalnuose

Aną savaitgalį kelionė į kalnus ėjosi visai ne kaip per sviestą. Arba kaip per ištižusį sviestą. Beveik viskas buvo ne taip. Ir gana nuosekliai. Nuosekliai tie „ne taip“ ir išsivaikščiojo. Taip per visą savaitgalį rypavom: – tai blogai, – nelabai.

Blogai, kad mašinai vidurius susuko. Bet gerai, kad penktadienio pavakarę, o ne pvz. sekmadienį. Gerai, kad Italijoje, kur automechanikai šneka suprantama kalba. Negerai, kad tam suprantamai kalbančiam automechanikui reikėjo atiduot beveik šimtą atostoginių. Bet labai labai gerai, kad ne penkis šimtus (taip taip, šitiek kainuoja naujo dėvėto kondicionieriaus įdėjimas Vakarų Europoje). Negerai, kad kondicionierius nebeveikia. Bet labai gerai, kad mašina važiuoja.

Gerai, kad dar nesutemus pasiekėm nakvojimo vietą. Visai negerai, kad mūsų kempingas pasirodė besąs ciela poilsio bazė – gerai organizuotas aptvaras, kuriam labiau jautiesi kaip miesto alternatyvoje, nei motušės gamtos užpečkyje. Paraukius nosį dėl pasiūlyto žolynėlio po medeliais prie pat plento, gavom žvyruotą kampą prie vietinės reikšmės vieškelio. Vietoj prastos vietos gavom kitaip prastą, tai čia nei tais gerai, nei tais blogai. Užtat gerai, kad pakako ryžto nekentėti savaitgalio „kaip Dievas davė“, o ryte iškeliauti laimės ieškoti.