Ilgas kelias ir trumpas atokvėpis kalnuose

Aną savaitgalį kelionė į kalnus ėjosi visai ne kaip per sviestą. Arba kaip per ištižusį sviestą. Beveik viskas buvo ne taip. Ir gana nuosekliai. Nuosekliai tie „ne taip“ ir išsivaikščiojo. Taip per visą savaitgalį rypavom: – tai blogai, – nelabai.

Blogai, kad mašinai vidurius susuko. Bet gerai, kad penktadienio pavakarę, o ne pvz. sekmadienį. Gerai, kad Italijoje, kur automechanikai šneka suprantama kalba. Negerai, kad tam suprantamai kalbančiam automechanikui reikėjo atiduot beveik šimtą atostoginių. Bet labai labai gerai, kad ne penkis šimtus (taip taip, šitiek kainuoja naujo dėvėto kondicionieriaus įdėjimas Vakarų Europoje). Negerai, kad kondicionierius nebeveikia. Bet labai gerai, kad mašina važiuoja.

Gerai, kad dar nesutemus pasiekėm nakvojimo vietą. Visai negerai, kad mūsų kempingas pasirodė besąs ciela poilsio bazė – gerai organizuotas aptvaras, kuriam labiau jautiesi kaip miesto alternatyvoje, nei motušės gamtos užpečkyje. Paraukius nosį dėl pasiūlyto žolynėlio po medeliais prie pat plento, gavom žvyruotą kampą prie vietinės reikšmės vieškelio. Vietoj prastos vietos gavom kitaip prastą, tai čia nei tais gerai, nei tais blogai. Užtat gerai, kad pakako ryžto nekentėti savaitgalio „kaip Dievas davė“, o ryte iškeliauti laimės ieškoti.

palapinės pagrindinis fasadas žiūrėjo į gatvę, o po to į tvorą. romatikos ne kažkiek

Tiek atvargus ir nelaimių patyrus būtinai turi ištikti kas gero. Gerą mes suradom vos už keliolikos kilometrų. Gerai buvo: penkiais laipsniais vėsesnis karštis; ežeras, į kurį įmanoma įšokti (asmeninė patirtis, nebūtinai sutampanti su vietinių nuomone); lietuviškais žolynėliais apkaišytos pakalnės; žvarbų vakarą šildžiusi čiobrelių arbata; naktį šiltai glėbesčiavęs vėjas; patyrimas kokia ryški yra mėnulio lempa; kūrybos džiaugsmas, pripiešiant už kalnų keterų užkritusias žvaigždynų letenas, kukšteras ir kitas kūno dalis. Neįtikėtinai geras dalykas buvo ryte kalnų dubury gauti itališkos kavos. O visų geriausias - žemuogių smilga.

dublis antras. akivaizdžiai labiau vykęs

sniegas, kava ir ledai. užskaitom šitą derinį

out of topic. dar buvo galima įsigyt kokią meilybę

taip vėsu, kaip Lietuvoj karštą vasarą, šiltuose kraštuose būna pakilus pusantro kilometro

pats gardžiausias ir gražiausias savaitgalio gėris

Nelabai gerai, kad kalno duburyje nevakarėja, o tiesiog apsiniaukia. Rytas irgi nepilnavertis – saulė be jokių subtilesnių ceremonijų, vėluodama nugena šešėlį. Iš tiesų, ir pati biminėjimo duobėj idėja nėra pakylėjanti. O jei dar pridėti sadomazo fantaziją apie pralūžtančia užtvanką viršuje..

matot, ten tarpukalnė užbetonuota. gerai, kad neprairo

Vienok, gerų dalykų kalnuose daugiau nei ne kalnuose. Leisdamiesi namolio galėjom labai didžiuotis savimi, kad iškrentam iš mainstreamo. Traukėm iš esmės prieš plauką. Važiuotojų į kalnus tirštumas protarpiais siekė kamščio konstitenciją. Nelabai didžiavomės savo orginalumu - per tokį karštį patartina saugotis visų nereikalingų judesių.