Naujosios pilies griuvėsiai

Nesakykit, stipriai skamba, kai akmeninių griuvėsių krūva vadinasi Naujoji pilis (Châteauneuf, Castel Nuovo). Esu mačius nemažai naujų pilių griuvėsių ir Šiauliuose Medelyne ir Vilniuje Gineitiškių kaime. Bet tos naujos pilys buvo pavargusios vos per kelisdešimt metų. O šioji, prancūziškoji Naujoji pilis kitokia. Mes prie tokio senumo naujovių nepratę. Pats įdomiausias dalykas apie Nająją pilį, žinoma, yra, kaip atrodo Senoji pilis. Pasirodo nėra Senos pilies. Užtat pakalnėj yra Senasis miestas (Villevieille). Neorginuoziu intrigos ir iškart paaiškinsiu apie Naujos ir Seno santykių peripetijos.

O viskas buvo taip. Seniai seniai, užnešė romėnai vakarų-lotyniškos kultūros daigų į Žydrąją pakrantę. Dalis tų nešėjų nusėdo Senam mieste. Šitoj vietoj kadais laukiniai lauželius kūreno. Spėju, kad romėnams nelabai darė įspūdi sena Senamiesčio istorija. Veikiausiai, jiems patiko, kad vietovė kiek pakylėta nuo jūros lygio, bet nepakabinta padebesiuose. Todėl čia įmanoma priemiestyje kapstyt žemę ir savo daigus augint. Gyveno sau ramiai kultūringi romėnai ir jų palikuonys (vardan poetinio paveikumo visus romėnų palikuonis ir toliau vadinsiu romėnais), pakol laukiniai longobardai nesusiprato, kad tai jiems priklauso visos kadanors laukinių gyventos žemės. Nežinau ar iš pagarbos istorinės restitucijos teisei ar iš nuolankumo natūraliai laukinei jėgai, bet romėnai susirinko savo kultūringus žaislus ir išėjo į kalnus. Ėjo ėjo. Palipo į artimiausią kalną ir labai pavargo. Prisėdo pailsėt. Besiilsėdami apsižvalgė, kas gero ant to kalno. Buvo nemažai gero akmens. Daugiau nelabai ko gero rado. Užtat jautrios sielos romėnų palikuonys negalėjo neišrašyti pliusų prieš jų akis atsivėrusiam grožiui: į kairę pažiūrėsi – žydra jūra tyvuliuoja, į dešnę pažiūrėsi – baltos kalnų viršūnės dunkso, tiesiai prieš akis – upės slėnis žemyn smenga. Nu gražu pažiūrėt. Patikrino popierius romėnai, ar čia kokie laukiniai niekad negyveno, kad vėl kas iš istorinių paveldėtojų neapsireikštų. Vietovės popieriai buvo švarūs. Va taip, maždaug XI a. prasidėjo Naujos pilies nauja istorija.

pietiniai langai Naujojoj pilį žiūrėjo, o kuriems pasisekė ir tebežiūri, į jūrą

pro šiaurinius langus miestelėnai dabojo kalnų keteras

Nauja pilis užaugo iki miestelio konsistencijos. Kaip ir dera sveikam architektūriniui dariniui, ji buvo daug sykių pagriauta ir paperstatinėta. Miestelėnai gražiai sau gyveno, pakol kažkas (tarkim, tai buvo Senas Išminčius) apsižiūrėjo, kad nepatogu kas kart taip aukštai namo lipt, o ir laukinių Senajam mieste seniai nė smarvės nebelikę. Mažu, laikas būtų grįžt į tėvynę?.. Vat šitaip XVIII a. viduryje prasidėjo Naujųjų pilėnų reemigracija į Seną miestą.

Kaip atrodo miestelėnų nulipimo nuo kalno procesas nūnai galima pasižiūrėti ne kuriuose atkampesniuose Italų kalnų miesteliuose. Kažkada turėjom nelabai jaukų pasivaikščiojimą Apricalės senamiestyje. Labai imli aplinka prisigalvojimui kokie baubai suėdė visus vietinius. O vietiniai pasirodo sveikigyvi persikėlė keliais aukštais žemiau į pakalnę.

daug maž taip atrodė jausmas, klaidžiojant po beišsikraustančią Apricalę

Tai vat, Naujoji pilis nė kiek neprimena bauginančiai tuščios Aprikalės. Nujoji pilis primena romatiškus, vijokliais apkaišytus griuvėsius. Čia nebėra tamsių užkaborių (tarkim) baubams pasilėpti, bet išlikę pakankamai estetiškai apžėlusių sienojų prisiglausti senų istorijų dvasiai(-ioms).

va tokiom gatvelėm Naujoje pilyje vaikštinėja romatika

o kai romantika pavargsta vaikštinėti,  parimsta prie lango ir laivus skaičiuoja

Šiuo metu imtasi išlyginti laiko apgraužtus Naujos pilies likučius. Lyginama tiesiogine prasme – visi išlindėliai užtaisomi taip, kad nesimatytų, jog piktas laikas buvo čia dantis įleidęs. Net susigėdau, kad aš kultūringas žmogus, be to istorikė, o vat laiko atsainiai apkramtyti griuvėsiai man labiau, nei paveldosoginingų pavyzdingai užlyginti.. Nu bet ne mano čia senovė, ne mano istorijos, ne man ir savo laiko-irimo-prisikėlimo koncepcijomis mojuoti.

nulaižyta senovė

žmogus su mūrininko lopetėle kovoje prieš piktą laiką